A.Gelūnas atkreipė dėmesį, kad kai kurie Kauno moderniosios funkcionalistinės prieškarinės architektūros statiniai yra tiesiog šedevrai, kuriuos vertina ne tik architektai, bet ir meno tyrinėtojai.
Architektas Audrys Karalius smetoninę Kauno architektūrą vadina tiesiog unikalia: „Todėl niekas kitas – tik Žaliakalnio vaikas (A.Gelūnas, – red. past.) ir galėjo pasiūlyti tokią idėją.“
Danai tiesiog pribloškė
A.Karalius atkreipė dėmesį, kad tarpukariu iškilusiuose namuose gyvenantys kauniečiai ne visada suvokia istorinę, meninę ir kultūrinę statinių reikšmę.
 |
| Arūnas Gelūnas |
„Tai priklauso nuo intelekto: išprusęs žmogus geba branginti architektūrinį pastato stilių, didžiuojasi, kad jo name kadaise gyveno viena ar kita iškili istorinė asmenybė. Tačiau paprastesni žmonės daug ką vertina pinigais ir mąsto: jei pastatą apkarstysime memorialinėmis lentomis ar kultūriniais pažymėjimais, kils problemų, norint susidėti plastikinius langus, pakeisti pertvaras ar paaukštinti stogą. Tokiu atveju UNESCO globą galima traktuoti kaip trūkumą, būsto vertę mažinantį dalyką“, – svartė A.Karalius ir apgailestavo, kad nesuprantame, jog Kauno architektūra vertinga ne tik Lietuvos, bet viso Baltijos regiono ir net Europos kontekste.
Užtat Kaune viešintys užsienio architektai atvirai stebisi aukšto lygio architektūros koncentracija miesto centre.
„Ne kartą teko vesti ekskursijas užsienio architektams. Prieš maždaug dešimt metų danai mane tiesiog pribloškė: jie pradėjo vardyti, ką nori pamatyti Vytauto Landsbergio–Žemkalnio, ką Karolio Reisono. Galvoju, kas gi čia vyksta? Iš kur jie juos žino? O danai išsitraukė jų šalyje išleistą katalogėlį „Tarpukario Europos modernizmas“. Mes iki šiol tokio neturime, o minėtame leidinyje jau tada Kaunas buvo pažymėtas kaip išskirtinės modernistinės architektūros taškas“, – pasakojo A.Karalius.
 |
| Putvinskio g. 56 |
Statybos virė kvartalais
Modernios tarpukario architektūros pavyzdžių galima aptikti Palangoje, Vilniuje, Klaipėdoje, Ukmergėje, Šiauliuose, tačiau Kaune ji labai koncentruota, neišsibarsčiusi, apima Naujamiestį ir Žaliakalnį.
Jei dabar Lietuvoje suskaičiuojame dešimt neblogų namų per metus, tai anksčiau kas antras buvo aukštos architektūrinės vertės.
„Tai nėra pavieniai statiniai, o visas kompleksas. Unikalu, kad vienu metu pavyko užstatyti visą miestą: ne po namelį, bet kvartalais. Ir visus statinius projektavo gabiausi architektai, mokslus baigę užsienyje ir į Lietuvą grįžę švieži, pasisėmę idėjų“, – kalbėjo architektas Algimantas Kančas.
„Todėl vertingos architektūros tarpukariu buvo neapsakomai daug: jei dabar Lietuvoje suskaičiuojame dešimt neblogų namų per metus, tai anksčiau kas antras buvo aukštos architektūrinės vertės“, – kolegą papildė A.Karalius.
A.Kančo manymu, Lietuvoje buvo du architektūros ir meno periodai, kurie atitiko pasaulinį lygį. Tai – Lietuvos barokas ir Kauno modernistinė architektūra: „Visais kitais atvejais vėluodavome 100–200 metų: taip nutiko su gotika, kitais stiliais, romanikos visai neturėjome.“
Funkcijos ir formos darna
Modernizmo proveržį Kaune lėmė net kelios palankios aplinkybės: tapusi nepriklausoma Lietuva troško modernaus veido, visuomenė buvo pasirengusi pokyčiams, kuriuos pasiūlyti ir įgyvendinti galėjo iš užsienio aukštųjų mokyklų parvykę talentingi architektai: Mykolas Songaila, Stasys Kudokas, Bronius Elzbergas ir kt.
„Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, Lietuvos valdžia persikėlė į Kauną. O jame trūko įvairios paskirties patalpų, todėl, Kaunui perėmus sostinės vaidmenį, statybos vijo viena kitą. Dabar vyrauja tendencija drausti, neleisti, stabdyti. Anuomet buvo priešingai – statykite, plėtokite. Dviejų aukštų carinukai buvo verčiami ir kilo penkių–šešių aukštų pastatai, kurie atspindėjo pasaulines architektūros tendencijas. Menas tapo galimybe ne tik architektūriškai, bet ir politiškai atitrūkti nuo okupantų. Kaunas net buvo vadinamas Mažuoju Paryžiumi“, – priminė A.Kančas.
 |
| A.Karalius |
A.Karaliaus įsitikinimu, tarpukario Kauno architektūra liudija miesto aukso amžių, kuris tikriausiai jau niekada nepasikartos.
„Architektūra rodo, kad šalis buvo valdoma intelektualių žmonių – išmintingai, protingai. Architektūra – tai ir finansai, ir statybos meno meistrystė, ir brandus užsakovų požiūris. Jiems rūpėjo ne kuo daugiau kvadratų už tuos pačius pinigus padaryti, bet funkcijos ir formos darna. Tas laikmetis rodo labai sveiką visuomenės kūno temperatūrą. Be to, tai – ne LDK, o modernios Lietuvos palikimas – sąmoningos, drąsios ir gabios valstybės materialinis paveldas“, – neabejojo A.Karalius.
Balta, šviesi, pozityvi
Architektai žavisi smetoninės Kauno architektūros tipologija: metus akį į Felikso Vizbaro projektuotą Centrinį paštą iškart matyti, kad tai – paštas, o ne gyvenamasis namas.
„Modernioji architektūra davė valią fantazijai, rėmėsi kompozicija ir architekto talentu. Meistriškumas ėjo prieš tradicijas, nebeliko aiškių taisyklių. Šiam stiliui būdingos švarios, elementais neperkrautos plokštumos. Taip atsiranda proporcijos: plokštumos santykis su angomis, langais ir pan.“ – bruožus vardijo A.Kančas.
Tai – ne LDK, o modernios Lietuvos palikimas – sąmoningos, drąsios ir gabios valstybės materialinis paveldas.
„Tai – plokščias horizontalumas. Šlaitai paslėpti už parapetų, pastatams būdingi kampiniai, kartais lenkti langai. Tinkas – ypač kokybiškas. Daugelis Kauno pastatų nuo kokių 1930 metų, kai jie buvo pastatyti ir nutinkuoti, taip ir neremontuoti. Be to, reikia pabrėžti, kad tai buvo balta architektūra: šviesi, labai pozityvi, emociškai gaivi, optimistinė“, – pažymėjo A.Karalius.
Žinomas vyresniosios kartos architektas Jurgis Rimvydas Palys pabrėžė, kad tai – labai humaniškas modernizmas: „Nėra didelio aukštingumo, gražus mastelis, meistriškai išplanuotos erdvės muziejuose, klinikose. Modernios, bet kartu subtilios. Pastatų durys aukštos, rankenos – nikeliuotos, apvalios, durų apačia apkalta žalvarine skarda, laiptų turėklai sukti, todėl atrodo minkšti ir plastiški. Vienas langas apvalus, kitas – stačiakampis. Puošnumo tik tiek, kiek reikia, kad tai nebūtų bekraujė dėžė.“
 |
| Laisvės al. 53 |
Anksčiau neklausė, o dabar – vėlu
Tarpukario moderniosios architektūros statinių yra ir Briuselyje, Varšuvoje, Londone, vienas kitas Taline. „Tačiau jie nuobodūs, sausesni“, – palygino J.R.Palys.
Jis apgailestavo, kad Kauno moderniąją architektūrą tik dabar susizgribta siekti įtraukti į UNESCO saugomų objektų sąrašą.
Ant senosios kultūros atėjo barbarai: tai tvarto tipo stogą uždeda, tai žemas sovietines duris įstato, balkonus įstiklina – šlykštu tiesiog.
„Mane ima siutas, kad suprato tik dabar, nes tai aš deklaravau labai seniai – ir prieš 20, ir prieš 10, ir prieš 5 metus. Ir rašęs, ir kalbėjęs esu, bet kažkodėl tik pasišaipydavo, o per tą laiką labai daug pastatų pagadintų. Paveldo žmonės sakydavo: „Saugome tai, kas yra vertingesnio: vieną, kitą, trečią pastatą.“ O aš aiškindavau, kad reikia ne pavienius statinius saugoti, bet jų visumą“, – kalbėjo architektas.
Jis prisipažino nematęs nė vienos tinkamai atliktos smetoninio pastato rekonstrukcijos: „Arba mažai pagadina, arba labai. Sąmoningumo trūksta. Kartais atrodo, kad ant senosios kultūros atėjo barbarai: tai tvarto tipo stogą uždeda, tai žemas sovietines duris įstato, balkonus įstiklina – šlykštu tiesiog. Eini per smetonišką Kauną ir žiūri: tai čia, tai ten pridergta.“
J.R.Palys įsitikinęs, kad tik UNESCO lygio paveldo apsauga gali apginti Kauno architektūrą nuo mūsų valstietiško mentaliteto ir mužikiško naikinimo.
Neleistinas korekcijas atlieka naktį
Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Rimgaudas Miliukštis neneigė, kad pasitaiko atvejų, kai gyventojai suniokoja vertingus pastatus: „Korekcijas atlieka savaitgaliais ar naktimis, o Kultūros paveldo departamentas po to kovoja, kad žala būtų atitaisyta, tačiau retai tai pavyksta.“
Senieji pastatų savininkai, paveldėję turtą iš giminaičių, būna rūpestingesni, o naujiesiems dažniausiai nėra nieko švento.
„Nors yra ir gražių išimčių, kai naujakuriai atsakingai restauruoja senuosius langus, net apvalius padaro, – pažymėjo R.Miliukštis ir atkreipė dėmesį, kad jau seniai vertėjo žengti žingsnius, siekiant Kauno moderniąją architektūrą įtraukti į UNESCO vertybių sąrašą. – Būtų daugiau apribojimų, tačiau miestas taptų dar patrauklenis turizmui.“
 |
| Sapiegos g. 2 |
Europa užspausta į kampą
Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis vilčių, kad UNESCO komitetas susidomės tarpukario Kauno architektūra, nesuteikė.
„Pirmiausia pati šalis turi įrodyti, kad saugo savo paveldą. Negalima sakyti: „Įtraukite mus į sąrašą, o tada jau saugosime.“ O ar mes rodome, kad vertiname tai, ką turime?“ – retoriškai klausė A.Degutis.
Dabar Europos šalys komitete sudaro mažumą, todėl nubalsuoti už pasaulinės riekšmės objektą, kuris yra Europoje, tapo politiškai sudėtinga.
Jis neslėpė, kad prieš dešimt metų įrodyti Kauno architektūros reikšmę būtų buvę lengviau, bet dabartinėmis aplinkybėmis kažin ar pavyktų į UNESCO sąrašą įtraukti ir barokinį Vilniaus senamiestį.
„Kuo daugiau pasaulio šalių ratifikuoja kultūros apsaugos konvenciją, tuo sudėtingiau ginti kažkurios vienos valstybės interesus. Daug paprasčiau, kai nominacijos apima kelias šalis. Prie konvencijos prisijungė šalys iš Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos. Kiekvienam regionui taikomos tam tikros atstovų komitete kvotos. Dabar Europos šalys jame sudaro mažumą, todėl nubalsuoti už pasaulinės riekšmės objektą, kuris yra Europoje, tapo politiškai sudėtinga. Susiformavo tam tikros grupės: ispanakalbiai, Afrikos šalys, arabų šalys. Balsuojama frakcijomis – kaip Seime“, – aiškino A.Degutis.
Todėl mažoms valstybėms norint atkreipti dėmesį į savo kultūros paveldą reikalingas milžiniškas įdirbis ir lobizmas.
„Apie Vilniaus baroką kalbėti buvo lengviau, nes buvome pasauliui įdomi posovietinė šalis, nusimetusi geležinę uždangą. Vilniaus senamiestis su visa savo struktūra buvo vienas didžiausių, be to, tai buvo sostinė, LDK istorijos dalis, tiltas tarp Rytų ir Vakarų kultūrų, tautų katilas, tolerancijos pavyzdys, kuriame veikia 11 konfesijų. Visa tai leido pakilti iki pasaulinės reikšmės pakopos“, – prisiminė A.Degutis.
 |
| K.Donelaicio g. 19 |
Eilėje – ir Trakai
Šiuo metu į Pasaulio paveldo sąrašą iš viso įtrauktos keturios Lietuvoje esančios vietovės: Vilniaus istorinis centras, Kuršių nerija, Kernavės archeologinis draustinis ir Struvės geodezinis lankas.
„Pastarajam objektui nominaciją pateikė net vienuolika šalių“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.
Lietuva oficialiai yra deklaravusi, kad kitu objektu, įtrauktu į UNESCO saugomų vertybių sąrašą, norėtų matyti Trakų istorinį parką.
