Valdininkai skaičiuoja, kad Vilniuje yra daugiau nei 80 km dviračių takų. Daugelis jų pažymėti ant šaligatvių, gatvių. Tačiau dviračių entuziastams tokie skaičiavimai kelia ironišką šypseną.
Vos šeši kilometrai
„Tik planuose viskas gražu, o pinigų nebus. Nei naujiems takams, nei senųjų remontui. Situacija Vilniuje yra beviltiška“, – nusivylimo neslėpė Lietuvos dviratininkų bendrijos tarybos narys, pernai Vilniaus mero patarėju tapęs Eduardas Kriščiūnas.
Būtent jis suskaičiavo, kad tokių takų, kuriais dviračiais gali važinėtis ir vaikai, sostinėje tėra apie 6 km, kadangi pagal Kelių eismo taisykles važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims. Nebent vaikai yra išklausę atitinkamą kursą ir turi mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą, tuomet važinėti gali ir nuo 12 metų.
E.Kriščiūnas įsitikinęs, kad norint šiek tiek atnaujinti, pagerinti dviračių takų tinklą sostinėje nereikėtų milijonų. Tam užtektų ir 200 tūkst. Lt, kurie buvo numatyti, tačiau tvirtinant miesto biudžetą atiteko kažkam kitam. Už tokią sumą būtų galima nutiesti apie 2 km naujų dviračių takų. „Visų metų dar nenubraukiame. Kadangi pinigų iš tikrųjų reikia labai nedaug, gal jų bus rasta peržiūrint biudžetą“, – vylėsi E.Kriščiūnas.
Varguolių transportas?
E.Kriščiūnas vardijo, kad reikėtų sujungti jau nutiestus takus, jog jie nevestų į niekur, nutiesti naujus nuo T.Narbuto g. iki Birutės g., sujungti Pilaitę su Laisvės prospektu. Tačiau sostinės politikai nemano, kad dviračių infrastruktūra – prioritetas, nors, E.Kriščiūno teigimu, tarybos nariai dviračiais noriai važinėja.
„Bet ne vien tarybos nariai sprendžia, kam skirti pinigus. Daugiausia sprendžia savivaldybės administracijos darbuotojai, o kadangi jie tikrai nevažinėja dviračiais ir dar gana paniekinamai žiūri į dviratininkus, nes „dviračiais važinėja tik varguoliai“, tai natūralu, kad tuo visiškai nesirūpinama“, – piktinosi E.Kriščiūnas.
Užmiestyje – patogiau
Sprendžia savivaldybės administracijos darbuotojai, o kadangi jie tikrai nevažinėja dviračiais ir dar gana paniekinamai žiūri į dviratininkus, nes „dviračiais važinėja tik varguoliai“, tai natūralu, kad tuo visiškai nesirūpinama“, – piktinosi E.Kriščiūnas.
Kiek geresnė situacija tolstant nuo miesto centro. Verkių regioniniame parke nuo Santariškių žiedo iki Žaliųjų ežerų nutiestas 5 km dviračių takas, važinėti galima ir miško takais – iš viso dviračių trasa šiame parke tęsiasi apie 14 km.
Kitoje miesto pusėje esantis Pavilnių regioninis parkas dėl kalvoto reljefo nėra taip pritaikytas dviratininkams. Vis dėlto abiejų parkų direkcijos vadovė Vida Petiukonienė pastebi, kad dviratininkai pamėgo ir Pavilnių parke esančius pėsčiųjų takus, net pastebimi šalia laiptų į aukštus skardžius išmindžioti takeliai, kuriais laiptais lipdami dviratininkai vedasi savo dviračius.
„Labai norime sujungti dviračių taką, kuriuo vilniečiai atvažiuoja palei Nerį iš miesto centro iki Trinapolio vienuolyno, su Verkių regioninio parko taku. Tačiau dviratininkams sunku važiuoti nuo Trinapolio vienuolyno iki Verkių rūmų“, – teigė V.Petiukonienė.
Tik laikini sprendimai
Dalis Verkių gatvės kasmet šiltuoju sezonu miesto valdžios sprendimu paverčiama dviračių taku, leidžiant tik vienpusį automobilių eismą. Tačiau tai, V.Petiukonienės manymu, tėra laikinas sprendimas. Geriausia būtų turėti atskirą taką ir dviračiu be jokių trukdžių nuvažiuoti iš miesto centro iki pat Žaliųjų ežerų.
Kelerius metus bandyta dviratininkus nukreipti nuo Trinapolio vienuolyno Verkių rūmų link Kryžiaus kelio takais. Tačiau Kryžiaus kelias įtrauktas į piligriminių objektų sąrašą, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse, todėl nereikėtų į vieną suplakti pėsčiųjų ir dviratininkų, įsitikinusi V.Petiukonienė.
Verkių ir Pavilnių regioninių parkų direktorė neslėpė, kad takus tenka nuolat prižiūrėti ir tvarkyti. Takų dangą niokoja liūtys, informacinius ženklus, užtvarus – vandalai. Tiesa, parko darbuotojai tvirtina kovą su pastaraisiais laimintys, niokojimų kasmet vis mažiau.
Pavyzdys – Panevėžys
Panevėžys neretai rodomas pavyzdžiu visiems didiesiems Lietuvos miestams, kaip reikia planuoti ir įrengti dviračių takus. Šiame mieste kartu su užmiesčio takais yra apie 130 km dviračių trasų, kurios sujungtos į tinklą ir pažymėtais takais galima nuvažiuoti iš vieno miesto rajono į kitą. Infrastruktūros kūrimą šiame mieste paskatino dviračių entuziastai, kurie pirmiausia ėmėsi šio darbo patys – organizavo talkas, savo rankomis tvarkė takus. Tai privertė susiimti ir miesto valdžią. Rūpintis dviračių takais pradėta prieš 16 metų.
