Taip Jurgita pradėjo dirbti Vilniaus arkivyskupijos Carite ir padėti ukrainiečiams tiek Ignalinoje, tiek ir už jos ribų. Ji pasakoja, kad žmonėms dažnai iškyla klausimas, kodėl Caritas rūpinasi humanitarine pagalba kariams: „Aš į šį klausimą visąlaik atsakau klausimu – kas šiandien yra Ukrainos karys? Tai – vakar mokytojas, dėstytojas, darželio auklėtoja, inžinierius, o šiandien – Ukrainos karys.“
Jurgita su nerimu akyse priduria, kad atsiranda vis daugiau moterų, kurios, palikusios vaikus, išvyksta į frontą: „Jos sako – aš važiuoju vietoj vyro, brolio, nes jis žuvo, yra sužeistas ar dingęs be žinios. Reikia rodyti šias istorijas, ypatingai dabar, kai po daugiau kaip dvejų karo metų jau esame apsipratę su situacija.“
Laikui bėgant Jurgita pajuto, kad ukrainiečiai jai tapo tarsi šeima ir tai skatina ją nesustoti padėti.
„Aš kiekvieną dieną matau žmones, kurie bėga nuo karo, ir girdžiu jų istorijas, tragedijas. Jie yra labai ypatinga ir drąsi tauta, be galo stiprūs žmonės. Ir jeigu jie nebijo mirties, tai dėl ko aš jos turėčiau bijoti?“ – klausia moteris.
Kojinėse – žinutės Ukrainos kariams
Šiuo metu Jurgita rūpinasi visais Ignalinoje esančių ukrainiečių reikalais – nuo atvažiavimo iki išvykimo, taip pat organizuoja jiems įvairias veiklas.
„Rūpinuosi, kad jie vieni su kitais pabendrautų, pabūtų kartu. Prireikė beveik dvejų metų, kad pradėtumėme veikti kartu. Tačiau tai – didžiulė investicija, nes jiems to palaikymo iš šono labai reikia“, – pasakoja Jurgita.
Viena paskutiniųjų jos veiklų – kojinių mezgimo Ukrainos kariams akcija. Per 3 mėnesius Ignalinoje su Vilniaus arkivyskupijos Caritu buvo numegztos ir išsiųstos į Ukrainą 835 poros kojinių.
„Kai jie sulaukia paramos iš Lietuvos, tokiu būdu gauna gyvą liudijimą, kad mes esame su jais, kad juos remiam, už juos meldžiamės ir juos palaikom. Tai, atrodo, maži darbai, bet ten jie turi labai svarbią reikšmę“, – sako Jurgita.
Moteris džiaugiasi, kad paskelbus akciją į ją atsiliepė daug skirtingų žmonių bei organizacijų – savivaldybė, mokyklos, bibliotekos, parapijiečiai, ūkininkai.
„Žmonės labai aktyviai įsitraukė ir ne tik mezgė kojines, bet ir kryželį įsiūdavo, kokią nors maldą ar laišką parašydavo ir įdėdavo į kojinę“, – šypsosi Jurgita.
Sakom, gal duos Dievas ir rudenį kojines siųsim ne į frontą, o žmonėms, kurie atstatinės Ukrainą.
Vienu iš didžiausių iššūkių moteris įvardija logistiką. Pasak jos, surinkti siuntą yra tik 30 procentų darbo, o visa kita yra logistika Ukrainoje:
„Sunkiausia buvo surasti ryšius, žmones fronte, kurie pasitiktų, palydėtų. Mūsų tikslas buvo vežti kojines į pačią fronto liniją. Situacija ten yra labai sunki ir su kiekvienu mėnesiu darosi vis sunkesnė. Sakom, gal duos Dievas ir rudenį kojines siųsim ne į frontą, o žmonėms, kurie atstatinės Ukrainą.“
Užbaigus šią akciją, Jurgita nežada sustoti ir pasakoja turinti dar daugiau idėjų.
„Mano planuose yra nenutrūkstama parama Ukrainai. Šiuo metu ukrainiečiai jau prašo maskuojančių tinklų dengti lengviesiems automobiliams ir sužeistiems žmonėms“, – ateities planais dalijasi Jurgita.