„Transparency International Lietuvos skyriaus“ (TILS) kvietimu Lietuvoje besilankantis R.Šleinovas neslepia, kad Rusijos visuomenė keičiasi lėtai, o statistinis pilietis linkęs kartoti per televizorių išgirstas tiesas. Pašnekovo nuomone, nors Rusijos valdžios elitas savo rankose sutelkė didžiules galias, kaimynėms baimintis karinės agresijos nėra pagrindo.
– Romanai, kokiose žiniasklaidos priemonėse dirbote?
– Iki 2010 m. buvau „Novaja gazeta“ Tiriamosios žurnalistikos skyriaus redaktorius. Tai ryškiausias opozicinis laikraštis Rusijoje. Po to penkerius metus dirbau laikraštyje „Vedomosti“, kurį Rusijoje leido „The Financial times“ ir „The Wall Street Journal“.
Nuo 2016 m. dirbu korupcijos ir organizuoto nusikalstamumo tyrimo centro „Organized Crime and Corruption Reporting Project“ (OCCRP) regioniniu redaktoriumi. Ši organizacija jungia globalius tyrimus vykdančius žurnalistus.
– Kokia šiuo metu Rusijos žiniasklaidos padėtis?
– Rusija yra stiprių žurnalistų, kurie tyrimais užsiima jau seniai. Tai dabar „Novaja gazeta“ dirbantis Romanas Aninas, laikraščio RBK, žurnalo „Forbes“ žurnalistai. Didžiausia problema, kad mažėja žiniasklaidos priemonių, kur tokius tyrimus galima skelbti.
Didžiausia problema, kad mažėja žiniasklaidos priemonių, kur tokius tyrimus galima skelbti.
Buvo pakeisti įstatymai. Nuo šių metų pradžios užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys negali turėti daugiau nei 20 proc. akcijų Rusijos žiniasklaidos priemonėse. Užsienio investuotojai pasitraukė, o juos pakeitė Rusijos akcininkai, kuriuos valdžiai spausti lengviau.
Kai kurios žiniasklaidos priemonės laikosi. Pavyzdžiui, „Vedomosti“ net ir pasikeitus savininkui dalyvavo „Panama papers“ projekte ir publikavo medžiagą apie prezidento Vladimiro Putino aplinkos žmones. RBK tokia publikacija baigėsi vyriausiojo redaktoriaus atleidimu. Dabar nėra aišku, kad laukia šios žiniasklaidos priemonės. Nemaža dalis žurnalistų svarsto iš ten išeiti.
– Ar į tokius tyrimus reaguoja Rusijos valdžia?
– Valdžios reakcijos tikėtis beprasmiška. Tik labai didelių skandalų fone sulaukiame formalios reakcijos. Dažniausiai sakoma, kad tai Vakarų žiniasklaidos ataka, nukreipta prieš Rusijos prezidentą, kaip buvo „Panama papers“ atveju, nors tie duomenys buvo ir apie Ukrainos prezidentą, Islandijos premjerą, Didžiosios Britanijos premjerą ir kitus politikus.
Rusijos žurnalistiniai tyrimai domina daug žmonių. Tai žmonės, kurie priima šaliai svarbius sprendimus. Problema, kad tai nedaro didelės įtakos politiniam elitui. Rusijos pilietinė visuomenė yra silpna.
Tyrimai nepasiekia masinės auditorijos dar ir todėl, kad tokioms temoms užkirstas kelias į televiziją, kurią kontroliuoja valstybės aparatas.
Žurnalistai tiesiog dirba savo darbą. Niekas nesitiki, kad jau rytoj įvyks dideli pokyčiai. Kol kas žurnalistams pavojaus nekyla. Galima tirti bet kokią temą. Klausimas, kur jūs ją publikuosite?
– Kiek korumpuota Rusijos valdžia?
– Rusijoje korupcijos mastai labai dideli. Didelė vadžios dalis yra korumpuota. Pastaruoju metu mes matome, kad situacija pradeda keistis. Pati valdžia suvokė, kad korupcija tampa neįveikiama kliūtimi ekonomikai augti. Jei taip bus toliau, kils labai rimtos problemos.
Palaipsniui tai imama spręsti. Pavyzdžiui, ilgą laiką valdininkai visiškai nebijojo valstybės užsakymus dalinti savo artimųjų įmonėms. Tai buvo masinis reiškinys. Dabar priimtas tai draudžiantis įstatymas.
Visiems buvo leista suprasti, kad toliau viskas taip tęstis negali. Žinoma, aukščiausi valdžios sluoksniai nuo to nenukentėjo.
Kita vertus, mus neramina, kad bus grįžta į laikus, kai visi gyvenome pilkojoje zonoje, o turtas buvo valdomas per statytinius asmenis. Taip pat nerimą kelią valdžios noras riboti informaciją apie tikruosius turto savininkus.
Neseniai Rusijos registre buvo įslaptinti generalinio prokuroro sūnų duomenys. Tai keista situacija, kai valdžia ima suprasti, kad korupcija jau tapo pavojinga visai šaliai. Prieš regionų lyderius pradedamos bylos. Kita vertus, imam dar labiau riboti informaciją ir didinamas spaudimas nepriklausomai žiniasklaidai.
– Kertinis įvykis, kuris pakeitė pasaulio požiūrį į Rusiją buvo karas Ukrainoje. Kaip tai pakeitė Rusiją iš vidaus?
– Rusijoje statistinis pilietis kartoja tai, ką mato per televizorių. Daugelis net nesigilina į tai, kas vyksta Ukrainoje. Jiems tai neatrodo tiesiogiai su jais susiję dalykai.
– Lietuvoje reakcija priešinga. Svarstoma, ar toks scenarijus įmanomas mūsų šalyje?
– Tikrai nemanau, kad kažkas panašaus gali pasikartoti kaimyninėse šalyse. Tiesiog Rusijos politinis elitas pokyčius Ukrainoje įvertino kaip tiesioginę grėsmę sau. Jų įsivaizdavime, jei Vakarai gali palaikyti revoliuciją Ukrainoje, tai kodėl to paties negali atsitikti Rusijoje?
V.Putinas ne kartą kalbėjo, kad supranta Maidane stovinčių žmonių nuotaikas. Jie pavargę nuo korupcijos, vagysčių, skurdo. Ko V.Putinas nesuprato, to, kodėl į šią situaciją įsikišo Vakarų šalys. Jo akimis, taip buvo pasinaudota situacija valdžiai pakeisti.
Sunku įsivaizduoti, kad panaši situacija gali kilti kitose kaimyninėse šalyse. Rusija ir Ukraina buvo vienoje erdvėje, buvo gana glaudūs ryšiai, todėl tokie pokyčiai Rusijos politiniam elitui buvo labai skausmingi.
– Kokios temos jus domina šiuo metu ir apie ką rašote?
– Paskutinis mano tyrimas apie Rusijos prezidento draugą, kuris prieš dvidešimt metų dirbo „Lukoil“. Vėliau jis ėmė vadovauti įmonei, per kurią „Lukoil“ pardavinėjo degalus visiems Rusijos uostams. Tai buvo didelės sumos ir schema, panaši į „Jukos“, tačiau žinome, kad šių bendrovių ir jų savininkų likimai labai skiriasi. „Lukoil“ niekas pretenzijų nereiškė.
