Apdovanojimas B.Verkelytei-Fedaravičienei paskirtas Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.
D.Grybauskaitė, įteikdama apdovanojimą, sakė: „Į šią nepaprastą vienos moters biografiją telpa visa Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio, kurį minėsime po trejų metų, istorija. Tai pavyzdys patriotizmo ir ištikimybės Lietuvai, jos kultūrai. Mūsų stiprybė – tokie žmonės, kaip Birutė, dėka jų esame laisvi ir nepriklausomi jau 25 metus.“
Šviesaus proto B.Verkelytė-Fedaravičienė sakė, kad jai tokio garbingo amžiaus sulaukti padėjo darbas puoselėjant lietuvybę ir meilė žmonėms: „Mylėti tėvynę reiškia mylėti visus žmones, nepriklausomai nuo jų tautybės.“
Ilgisi autoritetų
B.Verkelytė-Fedaravičienė sakė, kad vienas didžiausių jos gyvenime įspūdžių buvo Jono Basanavičiaus apsilankymas mokykloje prieš Kalėdas.
„Jis atėjo pas mus pirmokus, toks didus, orus, o kartu ir paprastas. Pamenu, jis išdalijo mums sąsiuvinius ir pasakė: vaikai, rašykite į juos kaimuose išgirstus pasakojimus, patarles, priežodžius. Tai bus man didžiausia dovana“, – prisimena moteris.
Mirus J.Basanavičiui ji kartu su kitais skautais rankomis supylė patriarcho kapą. „Man J.Basanavičius buvo daugiau nei autoritetas, jis buvo autoritetų autoritetas“, – teigė B.Verkelytė-Fedaravičienė.
Paklausta, ar dabar tokių Lietuvoje ji matanti, jubiliatė tik nusišypsojo ir papurtė galvą: „Duok Dieve, kad tokių Lietuvoje dar būtų.“
Padėjo ir žydams, ir lenkams
B.Verkelytė-Fedaravičienė, dirbdama tarnautoja Lietuvos generaliniame konsulate, kuris veikė lenkų užimtame Vilniuje, daug pagelbėjo tranzitinių vizų prašantiems žydams, o po to ir lenkams, kurie bėgo nuo vokiečių okupacijos.
Mylėti tėvynę reiškia mylėti visus žmones, nepriklausomai nuo jų tautybės, – sakė jubiliatė.
Už pagalbą žmonėms 1995 m. B.Verkelytė-Fedaravičienė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žydų gelbėjimą holokausto metais bei LDK Gedimino ordino Pirmojo laipsnio medaliu. 2011 m. D.Grybauskaitė jai įteikė Garbės kryžių už nuopelnus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje.
B.Verkelytė-Fedaravičienė yra pripažinta Neginkluoto pasipriešinimo dalyve už veiklą 1939 metais, dirbant Lietuvos generaliniame konsulate Vilniuje ir gelbstint žydus.
Nejaučia pykčio
B.Verkelytė-Fedaravičienė prisimena, kaip gaudavo iš Lietuvos lietuviškų maldaknygių.
„Sekmadieniais eidami į bažnyčias, būtinai su tautiniais rūbais, prisikraudavome pilnas rankoves tų lietuviškų maldaknygių ir žmonėms išdalindavome“, – prisimena moteris.
Nepaisant skaudžios patirties okupuotame krašte, B.Verkelytė-Fedaravičienė nejautė neapykantos lenkams ir dirbdama konsulate padėjo jiems gelbėjantis nuo nacių.
Nepaisant skaudžios patirties okupuotame krašte, B.Verkelytė-Fedaravičienė nejautė neapykantos lenkams ir dirbdama konsulate padėjo jiems gelbėjantis nuo nacių.
„Prasidėjus karui Lenkijoje žmonės vis ėjo ir ėjo, norėdami patekti į Lietuvą, pabėgti nuo atsiritančio per Lenkiją karo fronto.
Iš Užsienio reikalų ministerijos Kaune ėjo žinia mažinti dalinamų vizų kiekį, nes nors tarptautinis Raudonasis Kryžius nuolat žadėjo pagalbą, iš tiesų visą naštą turėjo pakelti pati Lietuva. Bet mes vis tiek praleisdavom“, – pasakojo jubiliatė.
Puoselėjo lietuvybę
Nuo 1940 metų B. Fedaravičienė daug nuveikė, saugodama ir puoselėdama lietuvybę Vilniaus krašte. Ji siekė, kad čia būtų atidarytos lietuviškos mokyklos, pamaldos bažnyčiose vyktų lietuvių kalba, o gyventojai gautų lietuvišką spaudą.
Pokario metais B.Verkelytė-Fedaravičienė kartu su profesoriumi Tadu Ivanausku daug keliavo po lietuvių gyvenvietes, po karo atsidūrusias Baltarusijoje. „Globojome, šelpėme jaunimą, padėjome jiems atvykti į Lietuvą mokytis. Vežėme lietuviams lietuvišką spaudą, knygas“, – prisimena moteris. Beje, B.Verkelytės-Fedaravičienės senelis buvo knygnešys.
Moters globotiniai iš Gardino, Pelesos, Gervėčių vėliau susibūrė į „Gervėčių“ klubą Vilniuje ir dabar jau patys būdami garbingo amžiaus, dažnai aplanko B.Verkelytę-Fedaravičienę, vadina ją Motule.
Valstybei atkūrus nepriklausomybę B.Verkelytė-Fedaravičienė dėjo daug pastangų, kad būtų atstatytas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ Kaune, prie Kauno Vytauto Didžiojo karo istorijos muziejaus atstatyta „Knygnešių sienelė“, pasodinta ąžuolų giraitė J.Basanavičiaus gimtinėje Tautinio atgimimo ąžuolyne. Moteris daug metų dirbo M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.
