Tiek to, juk ir italai savo makaronus atsigabeno iš Kinijos. Tebūnie bulvės, tik ką ypatingo, kitokio nei aplinkinės tautos, mes iš jų pagaminame? Gal cepelinus? Bet jie labiau sovietmečio paveldas nei nacionalinis. Ir, be to, nesu sutikusi lietuvių, kurių kasdienę dietą sudarytų cepelinai. Gali būti, kad tokių žmonių yra, bet jie nereprezentuoja pasaulio, kurį pažįstu.
Ar lietuviška reiškia kažką unikalaus ir būdinga tik etniniams lietuviams? Ar būdinga visiems Lietuvos piliečiams?
Neimportuota iš kitur? Bet juk dabartinės šalies sienos gana naujas reiškinys ir ten, kur dabar vadiname „kitur“, anksčiau kažkuriuo istoriniu periodu buvo bendra teritorija. Tik mūsų ir niekieno daugiau? Lietuviškumas atrodo labai aiški kategorija dešiniųjų politikų lūpose, kur „mes, lietuviai“, turime ginti savo interesus nuo kitų tautų ar nuo nelietuvių atvykėlių į mūsų šalį, arba galbūt net nuo Lietuvos piliečių, kalbančių kitokia kalba. Visgi lietuviškumą labai sunku rasti kasdienėje realybėje, kaip norėjau pademonstruoti pavyzdžiu apie lietuviško maisto paieškas – kuo daugiau knisi, tuo labiau efemeriškas jis pradeda atrodyti.
Oficialus tautinis/nacionalinis naratyvas, pasak B.Andersono, visada yra sukonstruotas, įsivaizduotas, nutolęs nuo realybės ir turintis išreikšti gryną idealą, o ne kasdienį gyvenimą. Tautos šiuolaikinė prasme susiformavo tik XIX amžiuje, kai besikeičianti visuomenė reikalavo kitokio, labiau įtraukaus politinio valdymo būdo. Visgi norėdamas suvienyti milijonus labai skirtingų individų į vieną vienetą visada atsiremi į begalinį pliuralizmą.
Paprasta tautinė vienybė tiesiog neegzistuoja, tad prireikia sukurti mitą, išreiškiantį tautą, bei legitimizuojantį ją kaip istorinį, seną ir labai tradicinį darinį. Lietuvos atveju tautinis mitas kurtas daugiausia XX amžiuje ir ypač paskutiniais nepriklausomybės dešimtmečiais, kurio rezultatas – mums visiems gerai pažįstamas įvaizdžių rinkinukas: baltų religija; drąsūs Lietuvos kariai, atrėmę kryžiuočius; darbštūs valstiečiai; sena, beveik nepakitusi kalba, artima sanskritui ir t.t.
Šį mitą kuria tiek žiniasklaida, tiek masinės medijos, tiek oficialios valstybinės institucijos, o paprastam piliečiui jis tarsi intelektualinis fast food, padedantis nukreipti mintis nuo gilesnės savianalizės.
Nors dauguma nujaučiame, kad lietuviškumas kaip ultranacionalizuota politinė tapatybė yra netikra ir negali patenkinti mūsų noro (dažnai nesąmoningo) priklausyti bendruomenei, neturėdami alternatyvų nuolat vis atsisukame į aplaužytą cepelinų ir sentimentalių kaimiškų restoranų lietuviškumą ir su didele abejone klausiame savęs, ar tai tikrai atspindi mane? Jei neturite problemų su cepelinine ir seilėta imperijos nuo jūros iki jūros nacionaline tapatybe, tiesiog nebeskaitykite – šis tekstas ne jums.
Sąmoningai ar nesąmoningai esame save iškraustę į Europos ir kartu Vakarų civilizacijos pakraštį.
Kas lieka, kai atmetame paviršutinišką tautinį naratyvą? Ar yra bendrų bruožų, realių, o ne mitologinių, kurie stipriau ar silpniau veiktų daugumą šios civilinės visuomenės ir geografinio ploto, kurį vadiname Lietuva, gyventojus? Kokios povandeninės srovės realybėje šlifuoja mūsų gyvenimus, suformuodamos panašumus?
Siūlau kelis pjūvius norėdama pradėti diskusiją, o ne teigdama, kad tai vienintelės ir tikros lietuviškumo apraiškos, bet, bent jau man, šios atrodo labai svarbios.
Internalizuota periferija
Štai Mindaugo karūnavimo diena turėtų būti kažkas tikrai lietuviško. Liepos 6-osios valstybinės dienos šventimas yra šiuolaikinės Lietuvos tradicija, įteisinta 1990 m. ir pirmą kartą švęsta 1991-ais. Profesoriaus Gudavičiaus tyrimai nustatė, kad tikėtina, jog karaliaus Mindaugo karūnavimas vyko 1253 m. liepos 6 dieną, tai buvo pirmas Lietuvos valdovas, suverenus Europos monarchas.
Kadangi neturime jokių tradicijų, susijusių su šia diena (tas karalius šiaip ar taip gyveno prieš beveik aštuonis šimtus metų), tai tapo „važiuojam prie ežero išsikepti šašlykų ir išgerti alaus“ diena arba kitokiais poilsio ir gero laiko variantais. Nieko su tuo nėra blogai. Panašiai amerikiečiai ir kitos tautos pasaulyje švenčia savo nepriklausomybę, savo nacionalines dienas, nes ką su jomis daugiau darysi?
Sąmoningai ar nesąmoningai esame save iškraustę į Europos ir kartu Vakarų civilizacijos pakraštį. Mums svarbu, kad vis dar esame vakarietiška visuomenė, palyginus su Rusija, bet kartu, su slepiamu skausmu, įvertiname savo pačių nereikšmingumą pasaulinėje scenoje. Internalizuota periferija yra lyg bendruomeninis nepilnavertiškumo kompleksas, o Mindaugo karūnavimo diena yra geriausias to simbolis.
Iš įvairių nacionalinės tapatybės paruoštukų išsirinkom būtent šį, o ne kokį kitą, ne Žalgirio mūšį ar dar ką nors, nes (viešai to niekada nepripažintume) svarbiausia, kad Mindaugas gavo karūną iš Vakarų, kaip teigia Gudavičius, jis buvo „suverenus Europos monarchas“, tai yra pripažintas Europos. Tad ir švenčiame savo karalių, kartais paminėdami, kad jis vienintelis iš LDK valdovų buvo karalius, o kiti tik kunigaikščiai, nes negavo išorinės validacijos karūnos pavidalu, o bendri karaliai su Lenkija jau nelabai atitinka lietuviškumo naratyvo.
Matome Lietuvą kaip Europos periferiją, kuriai reikia nuolat eiti į Vakarus, tapti vis labiau civilizuota ir prisišliejus prie NATO, prie Europos sąjungos, užsitarnauti nedidelę, bet saugią vietą. Internalizuota periferija reiškia, kad mes patys kaip visuomenė esame nukėlę pasaulio centrą iš savo bendruomenės į kažkur kitur, tad, užuot buvę savimi, nuolat ieškome būdų, kaip pasikeisti, būti geresniems, labiau vakarietiškiems.
Lyginamės ir lygiuojamės, o to pagrindas yra vidinis periferijos peizažas, paslėpta gėda, kad esame prastesni už lenkus ar prancūzus, bet, svarbus momentas, tikrai geresni už rusus, baltarusius ar kazachus. Ir tikrai – už visus musulmonus ir žmones tamsia odos spalva. Ši nebūtinai įsisąmoninta hierarchija yra didžiulė Lietuvos tapatybės dalis, atsispindinti tiek politikoje, tiek kultūroje.
Visos modernios tautos turi vienokius ar kitokius vidinius pasakojimus, kurie nebūtinai grįsti realybe, bet nulemia visuomenės savipozicionavimą, geras pavyzdys yra rusai ir jų tikėjimas Didžiąją Rusiją arba amerikiečių įsivaizdavimas, kad jie gyvena in the best country in the world. Tai štai Lietuva yra Vakarų pasaulio periferija, kuri visom išgalėm ropoja dar toliau į vakarus, nors visa Europa slenkasi į dešinę, link rytų.
Išgyvenimo visuomenė
Emocinis, fizinis ir finansinis nesaugumas yra ir ilgą laiką buvo Lietuvos visuomenės realybė, tad galvoti, jog jis nepaliko jokių pėdsakų psichologiniame peizaže – naivu. Nesaugi aplinka reikalauja adaptacijos – išgyvenimo strategijos tiek organizmui, tiek visuomenei yra brangus dalykas, suvalgantis visus gyvybinius resursus, todėl lieka mažai energijos kitai žmogiškai veiklai: poilsiui, bendruomeniškumui, eksperimentams. Nėra laiko. Reikia gintis, ruoštis juodai dienai. Apsisaugoti. Išlikti.
Nesiplėskime į neurologinius mechanizmus, kurių reikalauja gyvenimas chroniškame strese ir nuolatinėje stokoje, svarbu tai, kad ši adaptacija vyksta visuomenės, o ne tik individo mastu. Pastebiu, kad perfekcionizmas ir disociacija yra vieni iš dažniausių kolektyvinių lietuvių prisitaikymo mechanizmų. Mes esam high functioning trauma society, viena vertus, didžiuojamės savo darbštumu, punktualumu, darbo etika, kita vertus – tik pabandyk kažką padaryti ne taip ir tave užpjaus.
Ar atsimenate, kai Ieva Zasimauskaitė išdrįso į renginį ateiti be liemenėlės? Po to sekusi reakcija internetuose varijavo tarp atviro psichologinio smurto, sarkastiškų pamokymų, kaip būti moteriškesnei, ir balsų, kurie gynė Ievos teisę gyventi, kaip nori. Čia galima kalbėti daug ir ilgai tiek apie moterų grožio kultą mūsų visuomenėje, kur standartas toks siauras, kad nei viena netelpame, tiek apie tikrai neadekvačią žmonių reakciją į bet ką, kas yra kitoks ar daro kažką kitaip.
Sutrypti išsišokėlius yra trauminės visuomenės nesaugumo išraiška. Žiaurus susidorojimas su bet kokiomis kitoniškumo apraiškomis vyrauja tiek internetinėje kultūroje, tiek šeimos lygmeniu – ar kada bandėte atvykti į šeimos balių kaip nors originaliau apsirengę?
Perfekcionizmo pagrindas yra įsitikinimas, kad, jei viską gerai padarysim, daug dirbsim, eisim į Vakarus ir užauginsim ekonomiką, tai užsitikrinsim saugumą. Deja. Gyvenimas yra pilnas nežinios. Visgi ši visuomenė mus visus gerai išmokė, kad jei rengsimės, kalbėsime, gyvensime kaip iš mūsų tikisi kiti – gerokai sumažės tikimybė būti užpultam ir suvalgytam piktos minios ar sarkastiškų giminaičių. Perfekcionizmas nėra sąmoningas pasirinkimas, o išgyvenimo strategija nesaugioje aplinkoje. Panašiai ir su disociacija, jei nuolat gyveni strese, kažkuriuo metu tampa lengviau atsijungti nuo kūno ir nieko nejausti.
Gyvename itin gražiu Lietuvos laikotarpiu, kai visi galime dalyvauti naujų tradicijų kūrime.
Žinau, kad šis žodis iš T raidės labai nepopuliarus ir daugelis norėtų jį nuginti atgal į psichoterapeutų kabinetus, bet neįmanoma kalbėtis apie šiuolaikinę Lietuvos visuomenę neįvertinant aukšto nesaugumo lygmens ir trauminių adaptacijų išraiškų kasdienybėje. Juk lietuviams gana normalu nejausti savo jausmų, ar ne?
Tradicijų, tęstinumo nebuvimas
Gyvename Rusijos postkolonializmo realybėje ir šimtmečiai okupacijos, trėmimo, karų ir represijų nutraukė darnų santykį su praeitimi. Lietuvoje nedaug šeimų turi kelių šimtų metų senumo namus, kuriuose matytųsi laiko tęstinumas ir natūralus gyvenimo-mirties ritmas. Aišku, kaip komunizmas susidorojo su aristokratais ir to meto inteligentija, bet netgi valstiečių šeimos buvo priverstinai perkeltos, jų tradicijos išdraskytos, o sostinėje po Antrojo pasaulinio liko tik saujelė senųjų gyventojų.
Istorijos mėsmalė prievartiniu būdu nutraukė visus siūlus su praeitimi, tad patiriame didžiulę tuštumą ten, kur turėtų būti tradicijos, tąsa. Šią spragą nuolat bandome užpildyti kurdami naujas tradicijas arba iš naujo išrasdami senas, pavyzdžiui, Mindaugo karūnavimo dieną ar Neringos žvejo namą. Viena vertus, ši kolonializmo žaizda labai skaudi, kita vertus, vakuumas sudaro prielaidas kūrybai.
Draugė džiaugėsi, kaip jos jauna dukterėčia kuria tradicijas savo vestuvėms. Stebiu, kaip draugai kūrybiškai interpretuoja Jonines. Tuštuma nebūtinai yra blogai, dažnai ji yra kvietimas naujai pradžiai. Gyvename itin gražiu Lietuvos laikotarpiu, kai visi galime dalyvauti naujų tradicijų kūrime.
Demografinis turto pasiskirstymas
Kiek kitoks Lietuvoje ir finansinės, politinės galios pasiskirstymas tarp kartų nei, tarkim, JAV ar Japonijoje, kur didžiausius finansinius resursus turi vyresni žmonės, vadinamoji baby boomers karta, o didelė dalis mano bendraamžių yra pasmerkti skurdui ir niekada neįpirks nuosavo nekilnojamo turto tokiuose metropoliuose kaip Tokijas, Londonas ar Paryžius.
Lietuvoje vyresni žmonės, dabar pensinio amžiaus, neteko viso savo užgyvento socialinio ir finansinio kapitalo griuvus Sovietų sąjungai, dauguma neatsistatė, tad jaunesnė karta dažnai gyvena geriau už savo tėvus, kas yra retenybė Didžiojoje Britanijoje ar Prancūzijoje. Tad bent jau kol kas bendra visuomenės nuostata yra optimizmas ateičiai ir tikėjimas vis geresniu gyvenimu (minus karo grėsmę, bet čia tikrai įdomus ekonominio optimizmo ir išgyvenimo režimo derinys būdingas mūsų visuomenei).
O neseniai po internetus pasklidę tyrimo duomenis rodo, kad netgi dar daugiau optimizmo turi karta, kuriai iki trisdešimt. Taigi esame šalis, kurioje naudinga būti jaunu žmogumi, kartu vyrauja didžiulė vyresnių žmonių diskriminacija, vadinamasis amžizmas, bei didžiulė ekonominė atskirtis, kai vadinamieji pensininkai skursta ir dėl to balsuoja už populistines partijas.
Besiformuojanti klasinė sistema
Lietuva yra visuomenė, kuri greitai keičiasi. Čia vis dar yra galimybių socialiniam kopimui laipteliais į viršų visiems, bet atotrūkis tarp skirtingų ekonominių burbulų didėja. Prieš trisdešimt metų privačios mokyklos buvo retenybė, tad vienoje klasėje galėjo mokytis tiek labai skurdžiai, tiek labai pasiturinčiai gyvenančių šeimų vaikai. Dabar vyksta sparti diferenciacija, tampa svarbu, į kokį darželį, į kokią mokyklą leisi savo vaikus.
Kiekviena socialinė grupė formuoja savo tradicijas, bet taisyklės nėra tvirtai susigulėjusios, kultūrinės normos dar gana plastiškos, tamprios. Gali būti, kad socialinės atskirties linijos darysis vis griežtesnės kaip ir kitose brandžiose kapitalistinėse visuomenėse, bet dabartinis socialinis neapibrėžtumas yra svarbi lietuviškos tapatybės dalis.
Vietoj apibendrinimo
Nacionalizmas ir įsivaizduojamos grynos tautos idėja atsirita nauja banga, Europos šalių rinkimuose vis dažniau laimi krašto dešinės partijos. Visgi Lietuvoje nacionalizmas vis dar yra gero tono ženklas ne tik tarp už populistus balsuojančių masių, bet ir tarp intelektualų, kur lietuviškumas yra priimamas kaip tikras daiktas, o ne kaip šiuolaikinė, kintančių įtakų, politinio ir psichologinio peizažo suformuota sąvoka, kuri vienaip reiškiasi valstybės lygmeniu ir visai kitaip – individo.
Tai ypač pasireiškia kalbos politikoje, tarkim tai, kad Šalčininkų rajone lenkakalbiams gyventojams neleidžiama turėti dvikalbių viešųjų užrašų. Negi tikrai tas mūsų valstybingumas ir lietuviška tapatybė tokie silpni, kad keli lenkiški užrašai pakirstų pamatus?
Tik primenu, kad nepakantumas mažumoms, kitaip mąstantiems ir ultranacionalizmas būdingas tokioms totalitarinėms šalims kaip Rusija, kuri joja ant paveldo ir „mes, didieji rusai“ arkliuko. Nacionalizmas nėra nekaltas seilėjimasis apie meilę Tėvynei, neatsargiai užsižaidus iškyla noras įrodyti savo tautos pranašumą prieš kitas, vėlgi Rusijos pavyzdys, už kurios nacionalinės didybės iliuzijas moka Ukraina.
Tad ir lietuviškumui reikia kritiško žvilgsnio, kuris padėtų rasti bendrumą, įsišaknijusį realybėje, o ne fantazijoje. Atvira diskusija ir cepelinų kaip nacionalinio simbolio nukarūnavimas ne silpnins mūsų visuomenę, o ją stiprins.