Taip rūpi, kad gali užleisti ir savo rūmus, ir pilis, ir prabangias sodybas bei žiniasklaidoje reklamuotus milijoninius prabangius apartamentus vargšams išalkusiems ir išvarytiems iš savo namų, iš savos Tėvynės – purviniems, suvargusiems žmonėms? Jiems vertybė yra išgyventi, gauti pastogę ar šaukštą karšto viralo.
Tai užtekėjusi Europoje žmogiškumo žvaigždė ar bandymas rinktis politinius kreditus? Tame tarpe ir Lietuvos politikos žvaigždutėms? Ar jos pasiryžę užleisti savo prabangius butus bei namus?
Gražūs ir kilnūs žodžiai, raginimai bei tinkamos progos jiems tarti. Beveik atrodytų – kilnu, jei žmonės ir skaitytojai nežinotų ir žaidimo taisyklių. Juk žinome pasaką apie nuogą karalių. Ar ne pasaulio galingieji – JAV, Rusija, Jungtinė Karalystė – yra svarbiausi ginklų tiekėjai ten, kur negailestingai žudomi žmonės? Tai politiniai žaidimai, kaip ir berniukų žaidimas kareivėliais vaikystėje.
Ar ne pasaulio galingieji – JAV, Rusija, Jungtinė Karalystė – yra svarbiausi ginklų tiekėjai ten, kur negailestingai žudomi žmonės? Tai politiniai žaidimai, kaip ir berniukų žaidimas kareivėliais vaikystėje.
Ar Lietuva pasiruošusi ir ar gali priimti pulkus pabėgėlių, (na, pulkelį) svetimų šalių, svetimų kultūrų nelaimingų žmonių, bet ne monarchų ir kunigaikščių, iškeliančių prabangius pokylius mūsų politikos žvaigždėms bei žvaigždutėms, su elnienos kepsneliais ir prabangiais gėrimais?
Ar Lietuva pasirengusi priimti neturtingus ir alkanus, kai tuo pačiu jos piliečiai bėga iš Tėvynės, nes neišgali prasimaitinti? Nes yra nemažai skriaudžiamų, žeminamų, žūstančių (kad ir keliuose), žalojamų ir žeminamų mokyklose, ligoninėse, scenose, gatvėse, pakampėse ir bet kur?
Pasidomėti, kodėl Lietuvos žmonės nenori gyventi (išskyrus balių lankytojus), o renkasi mirti, į namus nenori sugrįžti šeimos žmonės. Kodėl šeimas turintys vaikai mieliau renkasi laiptines ar laisvus plotus? Manot, kad pabėgėliai to nežino? Nežino, kad yra meilės badas? Manot, kad jie nori čia apsigyventi, nors turėjo savo namus ir gimtas vietas (kas gali būti brangiau už tėvų namus?).
Vengrijos pasienyje pabėgėliams buvo žadami butai, darbo vietos, nauji pasai, tačiau žmonės karštligiškai reikalavo juos gabenti į Vokietiją. Jie supranta, kur gyventi yra gerai. Jie nori būti orūs. Kokios galimybės jiems atgauti orumą Lietuvoje, kur vietiniai žmonės jo nebeturi ir bėga jį atgauti į kitas šalis?
Jie supranta, kur gyventi yra gerai. Jie nori būti orūs. Kokios galimybės jiems atgauti orumą Lietuvoje, kur vietiniai žmonės jo nebeturi ir bėga jį atgauti į kitas šalis?
Žurnalistai ne kartą aprašė rasizmo apraiškas mūsų šalyje. Neapkenčiame pas mus gyvenančių romų, nors nieko jiems nepasiūlėme, kad jie galėtų integruotis į mūsų kultūrą.
Neišugdėme Lietuvoje nei romų daktarų, nei mokytojų. Ką pasiūlysime vargšams atvykėliams pabėgėliams? Jiems reikia gydytojų, mokytojų, bažnyčių, vaikų darželių, darbo ir dar daug ko.
Jiems reikia, kad jie gautų daug mūsų širdžių šilumos, meilės, karšto viralo. Taigi, ar Lietuva – be ES pareigos pildymo, turi tą širdžių pagreitintą plakimą – padėti ir priglausti?
Palmira Rudalevičienė yra Vilniaus m. psichikos sveikatos centro psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, Mykolo Romerio universiteto profesorė, TS-LKD Antakalnio skyriaus narė
