Stoties išvaizda puikiai atspindi bendrą situaciją Trakuose: investicijų trūkumą, nepatrauklumą verslui ir abejingumą miestui šviežių idėjų atžvilgiu.
Verslininkai, kurie ryžosi investuoti į Trakų plėtrą, sako, jog tarp verslo atstovų egzistuoja požiūris, jog į Trakus investuoja tik nelabai žinantys, kur lenda. Begalybės biurokratinių kliūčių, piktnaudžiavimas Trakų kraštovaizdžio argumentu, perteklinė ir vietomis net galimai neskaidri Trakų istorinio nacionalinio parko veikla – visa tai šiandien varžo miesto plėtrą. Taip kuriamos kliūtys ir precedentas, jog per dvidešimt metų nesugebama susitvarkyti infrastruktūros, taip miestą padarant patogų tiek turistams, tiek ir vietiniams gyventojams.
Kuriamos kliūtys ir precedentas, jog per dvidešimt metų nesugebama susitvarkyti infrastruktūros, taip miestą padarant patogų tiek turistams, tiek ir vietiniams gyventojams.
Atskirai verta išskirti Trakų istorinį nacionalinį parką – instituciją, kuri rūpinasi Trakų istorinio ir kraštovaizdinio paveldo puoselėjimu, tačiau tai privalanti derinti su miestui būtinais infrastruktūros projektais.
Bendraujant su Trakų rajono savivaldybės vadovybe, kaip vienas iš esminių stagnaciją lemiančių veiksnių buvo įvardintas Trakų istorinis nacionalinis parkas ir jo veikla, dažnai peržengianti kompetencijų ribas bei projektų vykdymui prikurianti nereikalingus apribojimus.
Parkas, vadovaudamasis argumentais, jog bet kokie nauji projektai — laisvalaikio zonų kūrimas ar tos pačios autobusų stoties rekonstrukcija — naikina autentišką Trakų kraštovaizdį, gamtinį ir kultūrinį paveldą, ne tik kad nepadeda miesto plėtrai, derinant istorinį paveldą su miesto atsinaujinimu, o jam kenkia. Visa tai lemia, jog šiandien Trakai apipinti legendomis ne tik apie kunigaikščių Vytauto Didžiojo ir Kęstučio gyvenimus, tačiau ir apie visur įsišaknijusį ir niekam krustelėti neleidžiantį Trakų istorinį nacionalinį parką.
Per kelis dešimtmečius prisikaupė puokštė istorijų, kaip parkas, motyvuodamas kraštovaizdžio puoselėjimo argumentais, vilkina Trakuose vystomus projektus, priverčia iš miesto kraustytis bet kokią didesnę iniciatyvą pasiūliusį verslą.
Vienas iš ryškiausių to pavyzdžių yra jau minėtas Trakų autobusų stoties atvejis. Trakų rajono merė pabrėžia, jog stoties rekonstrukcija yra prioritetinis klausimas, kurio sprendimo ir vykdymo miesto gyventojai laukia jau keliolika metų. Kaip ir daugelio kitų Lietuvos miestų atveju (Šiaulių, Raseinių ir t.t.), idant nebūtų leidžiamos ir taip įsiskolinusių Lietuvos savivaldybių lėšos, autobusų stotį pastato bei aplinkinę infrastruktūrą už savo lėšas sutvarko privatus investuotojas. Pagal vyraujančią praktiką, mainais šioje teritorijoje investuotojas gali pastatyti ir nuomoti komercines patalpas.
Trakams privatus investuotojas pasiūlė patrauklų, viešąjį interesą, visus teisės aktus ir Trakų kraštovaizdžio mastelį atitinkantį projektą, kuriam pritarė Trakų raj. savivaldybė, miesto bendruomenė bei, svarbiausia, Kultūros paveldo departamentas — esminę sprendžiamąją galią šioje situacijoje turinti institucija.
Vienintelis Trakų istorinis nacionalinis parkas, vadovaudamasis nebūtais ir nelogiškais motyvais, kategoriškai prieštarauja Trakų autobusų stoties rekonstrukcijai. Esminis argumentas – neva naujosios autobusų stoties transporto aikštelė bus statomas ant Trakų istorinės žemės. Tačiau faktas, kurį patvirtina Kultūros paveldo departamentas ir archeologiniai kasinėjimai, yra tas, jog naująją stovėjimo aikštelę ketinama statyti ant 1948 m. supiltos žemės, kurioje jokios istorinės vertės nė su žiburio nerasi. Tai tik vienas iš puokštės demogogiškų argumentų, kuriuos Trakų nacionalinio parko vadovas pareiškia investuotojui, bandydamas sustabdyti šį projektą.
Tiesa, Trakų nacionalinio istorinio parko vadovas Gintaras Abaravičius, parkui vadovaujantis nuo 1997 m. (!), šiuo klausimu nuomonę modifikavo mažiausiai kelis kartus. Tuo tarpu 2015 m. Kultūros paveldo departamento juodu ant balto parašyta išvada nuo to laiko nesikeitė.
Trakų istorinio nacionalinio parko savivalė bei, drįstu sakyti, kenkimas Trakų gyventojams ir miesto svečiams yra netoleruotinas.
Klausimą, ar sveikintina praktika, kai tokio pobūdžio valstybės įmonei vienas asmuo vadovauja daugiau nei dvidešimt metų, palieku atsakyti skaitytojui. Džiugu tai, jog Seimas nesenai pritarė Prezidentės iniciatyvai dėl valstybės ir savivaldybės įmonių ir akcinių bendrovių įstatymo pataisų, pagal kurias įvedama penkių metų kadencija valstybės ar savivaldybių valdomų įmonių vadovams bei ne daugiau kaip dviejų kadencijų iš eilės principas.
Trakų istorinio nacionalinio parko savivalė bei, drįstu sakyti, kenkimas Trakų gyventojams ir miesto svečiams yra netoleruotinas. Pačiam neretai tenka draugams iš užsienio aprodyti Trakus, pilį, miesto apylinkes, tad apleisti namai, nutriušusi miesto svečius pasitinkanti stotis, švelniai tariant, nepuošia bendro miesto vaizdo.
Trakai gali geriau, o Trakų istorinis nacionalinis parkas — Trakus apraizgęs aštuonkojis, veikimo metodais kažkiek primenantis Lietuvos geležinkelius, turi būti neutralizuotas. To reikia, kad vos trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus nutolę Trakai, kuriuos kiekvienais metais aplanko tūkstančiai turistų, o tuo pačiu ir vienas iš nedaugelio Lietuvos miestų, kuriame nuolatinių gyventojų skaičius auga, galų gale susitvarkytų ir pradėtų klestėti. Artėjant mūsų valstybės sukūrimo šimtmečiui, vieno esminių Lietuvos istorinį valstybingumą liudijančių miestų sutvarkymas yra tiesiog būtinas.
Vytautas Kernagis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys
