„Pro Patria“ sambūris vienija patriotinių ir katalikiškų pažiūrų akademinį jaunimą. Atitinkamai sambūrio portalas tokias pažiūras skleidžia ir atstovauja.
Nesunku suprasti, kad žvelgiant iš katalikiško ir valstybinio mąstymo perspektyvos, Lietuvos būklė per 25 metus nuo nepriklausomybės atkūrimo daugeliu aspektų ne gerėjo, o blogėjo.
Tai ypač pasakytina apie kiekybiškai nepamatuojamus rodiklius: visuomenės susvetimėjimą, materializmą, socialinę nelygybę (nors ir išmatuota, bet niekam valdžioje nerūpinti), demografiškai pražūtingą visuomenės normų postmodernėjimą. Aiškus to suvokimas, o ne valdžios siekis skatina rašyti gerbiamam B.Gailiui siaubą ir įtarimus keliančias deklaracijas ir kviesti visuomenę telktis visų pirma mentaliniam atsinaujinimui.
Žodžiais galima netikėti, tačiau juos nesunku patikrinti. „Pro Patria“ įstatuose aiškiai nurodoma, kad joks organizacijos narys negali būti partijos arba su ja formaliai susijusios (pvz., jaunimo) organizacijos nariu (13 straipsnis). Ne vieno visais kitais požiūriais puikaus nario atsisakėme nuosekliai laikydamiesi šio principo.
Sakyti, kad su sambūriu bendradarbiaujantis prof. Vytautas Radžvilas ar „Pro Patria“ nariai turi rinkiminių tikslų – nesusipratimas.
„Pro Patria“ netiki esamomis partijomis ar naujos partijos kūrimu kaip priemonėmis Lietuvos politinei padėčiai iš esmės pakeisti. Būtent todėl ir užsiimame visuomenės politiniu ugdymu, o ne rinkiminėmis kovomis.
Sakyti, kad su sambūriu bendradarbiaujantis prof. Vytautas Radžvilas ar „Pro Patria“ nariai turi rinkiminių tikslų – nesusipratimas. Kiekvienas, bent kiek pažįstantis V.Radžvilą, žino, kad jis ne tik atsisakė daugybės kvietimų dalyvauti politikoje, bet ir nuolatos ragino kitus nepasiduoti Seimo vilionėms, nors šis kvietimas iki šiol nesuprastas.
„Naujojo Židinio – Aidų“ (NŽ-A) redakcija, kuriai priklauso ir tuo didžiuojasi B.Gailius, tikrai žino šiuos nesenos istorijos faktus. Savo ruožtu jaunieji NŽ-A nariai pakankamai neblogai pažįsta „Pro Patria“ jaunimą ir žino pastarojo požiūrį į partijas ir dalyvavimo rinkimuose esamomis sąlygomis beprasmiškumą.
Kam tad tas akivaizdus melas, jei ne skaitytojų klaidinimui ir įtaraus požiūrio į kito judėjimo kuriamą portalą formavimui? Lieka neaišku.
Tenka pripažinti, kad nuoseklus NŽ-A priešiškumas „Pro Patria“ atžvilgiu, nors seniai tapo įprastas, iki šiol sunkiai suprantamas. Reikia tikėtis, kad jis grįstas ne interesais, o pažiūrų skirtumais.
Paties B.Gailiaus išdėstytas požiūris į prigimtinę šeimą ir ypač į „valstybės mokymą, kaip gyventi“, ko gero, pateikia aiškiausią atspirties tašką diskusijai apie B.Gailiaus, o ir viso NŽ-A deklaruojamą katalikiškumą. Autorius griežtai atmeta „Laisvos visuomenės instituto“ siūlymą ginti prigimtinę, vyro ir moters santuokos keliu sudaromos, šeimos sampratą.
Atmeta, nors būtent tokios šeimos sampratos gynybai jį, kaip kataliką, nedviprasmiškai įpareigoja 2003 m. vadovaujant Jonui Pauliui II Vatikano Tikėjimo mokslo kongregacijos išleistos „Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“.
Toks mokymo atmetimas, žinoma, yra nieko nauja. Tiek tarp paprastų piliečių, tiek tarp politikų ir net dvasininkų populiarėja deklaratyvi katalikybė, leidžianti vadintis kataliku, bet Bažnyčios mokymą priimti selektyviai – atmetant asmeniškai nepatinkančias ar nepatogias šio mokymo dalis, dažniausiai susijusias su seksualinės moralės klausimais.
Įdomesnis yra B.Gailiaus pareiškimas: „man nereikia valdžios, kuri siektų įstatymais apibrėžti gerą ir teisingą gyvenimą“. Įdomesnis todėl, kad autorius yra nuolatinis iš dalies su NŽ-A rateliu persidengiančio Klasikų klubo lektorius, supraskime, gal ir pats klasikas.
Klasikų klubas specializuojasi Antikos paveldo kaip europinės tapatybės pamato studijose bei populiarinime – skaito paskaitas apie klasikinę mintį, tame tarpe ir politinę. B.Gailiui, kaip klasikui, turėtų būti gerai žinoma, kad būtent tikrieji klasikai, o visų pirma Aristotelis, valstybės tikslu laikė būtent tai, ką B.Gailius atmeta – siekį užtikrinti kuo didesnį visų piliečių dorybių išskleidimą, paprasčiau tariant, dorybingą gyvenimą.
Remiantis objektyvia žmogaus prigimtimi nustatyti, koks elgesys yra geras ir teisingas, ir įstatymais jį skatinti, o priešingą elgesį – sankcionuoti, tiek Platonui, tiek Aristoteliui buvo savaime suprantama valstybės pareiga.
Šis suvokimas būdingas visam klasikiniam mąstymui, taigi ir katalikiškai politinei minčiai. Kadangi katalikybė gyva ir (post)moderniame pasaulyje, būtent jos socialinis mokymas yra aktualiausias ir arčiausiai mūsų šiandien esantis klasikinio politinio mąstymo atspindys.
Peršasi nedrąsi išvada, jog B.Gailiaus ir jo kolegų iš NŽ-A nuolatos skelbiami įsitikinimai yra nesuderinami nei su klasikiniu, nei su katalikišku politiniu mąstymu.
Vienų laimei ir kitų nusivylimui, būtent Bažnyčia ir šiandien laikosi tos pačios Aristoteliui būdingos pozicijos ir tikėjimo objektyvia moralės tiesa, taigi ir teisingu/neteisingu gyvenimu. Tą suprasti, nereikia cituoti viduramžių šaltinių.
Aiškiai šią Bažnyčios poziciją atskleidė, pavyzdžiui, popiežius Jonas XXIII, 1963 metais, enciklikoje Pacem in Terris. Jis rašo: „Bendrasis gėris yra gėris žmogui kaip visumai, tai yra kūno ir sielos poreikiams. Valstybių vadovai turi atsižvelgti į vertybių hierarchiją ir sielos gerovės poreikiais rūpintis ne mažiau nei materialiais kūno poreikiais. Tačiau nemirtingos sielos poreikiai negali būti patenkinti mirtingame gyvenime, todėl bendrojo gėrio siekis reiškia pareigą nesužlugdyti amžinojo išganymo, priešingai, padėti jį pasiekti“.
Trumpai tariant, valstybių vadovų sprendimai (įstatymai) turi kurti sąlygas moraliam ir teisingam – išganymo link vedančiam gyvenimui.
Peršasi nedrąsi išvada, jog B.Gailiaus ir jo kolegų iš NŽ-A nuolatos skelbiami įsitikinimai yra nesuderinami nei su klasikiniu, nei su katalikišku politiniu mąstymu. Mat klasikinis ir katalikiškas politinis mąstymas kaip tik ir reikalauja „valdžios, kuri siektų įstatymais apibrėžti gerą ir teisingą gyvenimą“ pagal žmogaus prigimties ir Bažnyčios mokymo reikalavimus. Ką jau kalbėti apie prigimtinę šeimos sampratą.
Tačiau B.Gailius, dėstydamas savo argumentus, nėra vienišas ar originalus. LSDP Vyriausybės programoje 2012 m. buvo rašoma: „neskirstysime šeimų į tradicines ir netradicines“, „nemokysime šeimų, kaip joms gyventi“, o „valstybės tikslas bus ne nurodyti, kokį bendro šeimos gyvenimo modelį asmenims pasirinkti“.
Girdėta? Tuos pačius teiginius ne vienoje konferencijoje yra garsiai kartojusi ir LSDP aktyvi narė Marija Aušrinė Pavilionienė, dažnai nepamiršdama pridurti, jog šių siūlymų neįgyvendinus, Lietuva visada liks atsilikusia nuo Vakarų pasaulio „pažangos“.
Kyla natūralus klausimas – kuo dešiniaisiais moderniais katalikais save vadinančio NŽ-A sambūrio, kuriam priklauso ir B.Gailius, pasaulėžiūra skiriasi nuo marksistuojančių kairiųjų LSDP deklaruojamų pažiūrų?
„Pro Patria“ skelbia siekį „gaivinti, plėtoti ir viešojoje erdvėje skleisti pamatinius Vakarų – antikinės ir krikščioniškos – civilizacijos tradiciją grindžiančius dvasinius, metafizinius, dorovinius ir politinius principus“.
Šie principai dažnai svetimi ir virsta atvira kliūtimi liberalios, pliuralistinės, tolerantiškos, atviros, multikultūrinės ir kitokios „naujos visuomenės“ ir „naujo žmogaus“ kūrimu užsiėmusiems politikams ir apžvalgininkams. Populiaru tai ar ne, šio tikslo laikomės.
Tad gal natūralu, jog taip labai nepatinkame autoriui ir redakcijai, kurie, nevengdami aliuzijų į katalikybę, nuosekliai skelbia visiškai priešingą klasikiniam mąstymui ir katalikybei pliuralistinę pasaulėžiūrą. Pliuralizmas veikia daug geriau, kai viešosios erdvės autoriai apsieina be melo.
