Nusikaltėlių veiklos teritorija apėmė pusę Lietuvos. Ypač kentėjo Šiaurės ir Vakarų Lietuvos rajonai. „Lietuvos žinios“ pabandė žvilgtelėti į šių nusikaltimų tyrimo užkulisius.
Iki 2008 metų tokio tipo nusikaltimų beveik nebuvo, todėl Lietuvoje veikiantys bankai jautėsi gana ramiai ir nė nesiruošė investuoti pinigų į patikimą bankomatų, ypač esančių mažesniuose miesteliuose, apsaugą.
Visų šių nusikaltimų mechanizmas kone identiškas. Nusikaltėliai išsirenka silpniausiai apsaugotą bankomatą, kuris nors gaujos narys „oficialiai“ nueina jo apžiūrėti, kiti patikrina atsitraukimo kelius, apskaičiuoja, per kiek laiko, suveikus signalizacijai, atvažiuos apsauga ir pan.
Daugeliu atvejų vaizdo kameros, stebinčios bankomatą, fiksuodavo tą patį vaizdą. Kaukėti nusikaltėliai įsiveržia vidun, trosu apriša bankomatą, kitą galą prikabina prie automobilio ir trūkteli.Beje, įdomus faktas. Eidami tikrinti bankomato plėšikai susidurdavo su savotiška dilema: maskuotis, keisti išvaizdą ar ne. Mat jei bandysi pakeisti išvaizdą, užsidėsi kepurę ar tamsius akinius, gali sukelti įtarimą apsaugai ir ji tave sulaikys (tokių atvejų Lietuvoje jau yra buvę). Nesimaskuosi – tave nufilmuos vaizdo kamera ir įrašas bus puikus įkaltis.
Nusikaltėliai taip pat labai kruopščiai apskaičiuodavo, per kiek laiko privalu ištempti ir įkelti į mašiną bankomatą. Kaip vėliau per tardymą prisipažino vienas mažeikiškis, trys minutės per daug, dvi – „dar dar“, viena – idealu. Tas pats ir dėl apiplėšimo dalyvių skaičiaus. Idealiausia 4–5 žmonės. Bus daugiau – teks mažesnis grobis, mažiau – nepavyks sunkaus bankomato įkelti į automobilį. Taip vos neatsitiko Šventojoje, kur plėšikai pagrobė didžiausią sumą – beveik 300 tūkst. litų.
Kuo daugiau apiplėšimų gaujoms pavykdavo, tuo jos darėsi profesionalesnės. Pirmuosius seifus plėšikai laužė visais po ranka pasitaikiusiais įrankiais, o vėliau įsigijo benzininį pjūklą. Pabandę įkelti seifą į visureigį, nusprendė, jog šis nelabai tinkamas – per aukštas. Kur kas patogiau jį įkelti į žemesnį mikroautobusą.
Daugeliu atvejų vaizdo kameros, stebinčios bankomatą, fiksuodavo tą patį vaizdą. Kaukėti nusikaltėliai įsiveržia vidun, trosu apriša bankomatą, kitą galą prikabina prie automobilio ir trūkteli. Visas darbas padarytas.
„Lietuvos žinių“ kalbinti kriminalistai, tyrę šiuos nusikaltimus, sakė, kad nuo pat pradžių juos glumino bankų vadovų aplaidumas. „Toks įspūdis, lyg bankininkai tikėtųsi, kad parke ant suoliuko padėjus didelę pinigų sumą ir ją palikus be apsaugos taip niekas ir nepaliestų, – pasakojo kriminalistai. – Nesuprantama, kodėl net nesivarginama bankomatus bent jau gerai pritvirtinti prie grindų. Jei bankomato dugne yra keturios skylės varžtams, tai kodėl jie prisukti tik dviem. Pasitaikė tokių bankomatų, kurie, atrodė, stipriau pastumti, patys nuvirs.“
Tą patį galima pasakyti dėl specialaus rašalo kasečių. Iki šių nusikaltimų protrūkio jų nebuvo nė viename bankomate. Nors Europoje tai įprastas reiškinys. Šis rašalas išsilieja ant banknotų, kai mėginama jėga atidaryti seifą. Kalbama, kad rašalo neįmanoma nuplauti jokiais chemikalais, o pinigai tampa beverčiai – jų nepriims joks bankas. Kai praėjusiais metais tokios rašalo kasetės buvo pradėtos dėti į bankomatus, nė vienas nusikaltėlis į juos nesikėsino.
Kai mažeikiškių gauja išsiruošė į paskutinį apiplėšimą, pasitvirtino patarlė „Vagie, kepurė dega“. Nusikaltėliui lynu apjuosus bankomatą, vairuotojas nepastebėjo, kad sėbras nespėjo atitraukti rankų, ir trūktelėjo į priekį. Susiėmęs už rankos nusikaltėlis kaip kulka išlėkė iš patalpos, ant grindų palikdamas piršto galiuką. Vėliau jis buvo įtrauktas į bylą kaip daiktinis įrodymas.
