Buvęs Vilniaus savivaldybės Sveikatos ir socialinių reikalų departamento direktoriaus pavaduotojas Ričardas Zacharka pirmadienį teisme prisipažino, kad lig šiol puikiai atsimena tuomečio Vilniaus vicemero „tvarkiečio“ Evaldo Lementausko pasakytus žodžius: „Jūs tam ir esate, kad sugalvotume būdą, kaip tai padaryti.“
Teismui liudydamas R.Zacharka dar pridūrė: „Kadangi nesugalvojome – teko palikti tarnybą...“
Jo pacituota vicemero mintis buvo pareikšta diskutuojant, ar savivaldybė gali nepaisyti įstatymų, kurie nurodo, kad paslaugas merija privalo pirkti skelbdama viešųjų pirkimų konkursus, o ne savo nuožiūra samdydama įmones. Teigiama, jog E.Lementauskas pavaldiniams siūlė rasti būdą, kaip be konkurso sudaryti sutartį dėl žiurkių nuodijimo paslaugų su Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi, kurios 100 proc. akcijų valdė savivaldybė.
Kaip jau rašė 15min.lt, būtent taip ir buvo pasielgta: savivaldybė sužlugdė Deratizacijos paslaugų viešųjų pirkimų konkursą, o sutartį pasirašė su sava bendrove ir ryžosi mokėti 0,12 lito už kvadratinį metrą. Beje, per konkursą ta pati valdiška Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis žiurkes naikinti siūlė taikant 0,11 lito už kvadratinį metrą įkainį, o konkurentų privačios firmos „Dezinfa“ pateiktas pasiūlymas buvo vos 0,09 lito už kvadratinį metrą.Prasidėjo aiškus Lementausko spaudimas mūsų departamentui, kad konkursą reikia nutraukti ir sudaryti sutartį su mūsų įmone...
Nors teisme aiškėja, kad žiurkių naikinimo reikalams dirigavo E.Lementauskas, už minėtą abejotiną sandorį, kaip padaręs didelę turtinę žalą valstybei, teisiamas buvęs administracijos vadovas G.Paluckas. Mat būtent jis pasirašė merijos raštą Viešųjų pirkimų tarnybai, prašydamas leisti nutraukti įmonės „Dezinfa“ iš esmės jau laimėtą konkursą motyvuojant lėšų žiurkių naikinimui stygiumi, nors iš tiesų tos lėšos buvo numatytos.
Atsakymai teismui: „nežinau“, „neprisimenu“
Pirmadienį Vilniaus 1-ajame apylinkės teisme buvo tęsiamas šios bylos nagrinėjimas, apklausti keturi liudytojai. Vienas pirmųjų į proceso dalyvių klausimus bandė atsakyti būtent E.Lementauskas, tačiau daugelis jo atsakymų buvo tokie: „nežinau“, „neprisimenu“, „negalėčiau pasakyti“, „reikia žiūrėti įstatymus“.
Tokiais atvejais teismams paprastai praverčia nagrinėjamų įvykių įkarštyje policijai duoti paaiškinimai, tačiau net ir pagarsinus E.Lementausko apklausos protokolą įspūdis liko toks pats: žmogus nieko nepriminė, nors tuo metu ėjo savivaldybės Viešųjų pirkimų komisijos pirmininko pareigas ir apskritai kuravo merijos viešųjų pirkimų sritį.
Pagarsintuose ankstesniuose buvusio vicemero parodymuose užfiksuota, kad medžiagą dėl žiurkių nuodijimo konkurso rengė Viešųjų pirkimų skyrius, tik vėliau ji buvo perduota jo vadovaujamai komisijai. Ar G.Paluckas dalyvaudavo komisijos posėdžiuose, E.Lementauskas neprisimena ir apskritai beveik nieko neprisimena, nes įvairiausių viešųjų pirkimų savivaldybėje vykdoma daug, o nuo to praėjo nemažai laiko.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Kaltinamasis G.Paluckas |
Bylą kuruojanti prokurorė veltui dar bandė E.Lementauską kamantinėti, kodėl buvo kreiptasi į Viešųjų pirkimų tarnybą, siekiant nutraukti konkursą. „Nepamenu“, – sakė liudytojas.
„Tai ar buvo jis nutrauktas?“ – neatlyžo prokuratūros atstovė. „Negaliu atsakyti“, – atsakymu nenustebino E.Lementauskas, kurį teismas paleido anksčiau, nei vėlesni liudotojai pasakojo skandalingus dalykus, minėdami buvusio sostinės vicemero pavardę.
Departamento viršininkas: neturėjau pasirinkimo...
Teismui liudijo tuometis Sveikatos ir socialinių reikalų departamento direktorius Adomas Janulionis, netekęs darbo 2007-ųjų rugsėjį, kaip ir minėtas jo pavaduotojas R.Zacharka.
„Atsimenu, kad buvo konkursas paskelbtas deratizacijos paslaugoms pirkti. Paskui kažkaip jis ten užstrigo. Užstrigo neužstrigo, nežinau, bet kažkaip ilgokai jis ten tęsėsi. O finale buvo priimtas tarybos sprendimas pirkti paslaugas iš mūsų pačių įmonės“, – pasakojo ir savo vaidmens šioje istorijoje nesureikšmino A.Janulionis, nors būtent jo vadovaujamas departamentas buvo atsakingas už tai, kad visame Vilniuje būtų naikinami graužikai, tarakonai, dezinfekuojami galimi jų židiniai.
A.Janulionis neslėpė, kad sutartį pirkti šias paslaugas mokant 12 centų už kvadratinį metrą pasirašė žinodamas, jog per konkursą buvo siūlomi 11 ir net 9 centų įkainiai.
Tačiau jis tikino neturėjęs kito pasirinkimo, nes buvo priverstas vykdyti miesto tarybos nutarimą.
Teismas taip pat garsino anksčiau duotus A.Janulionio parodymus, kuriuose taip pat buvo tokia mintis: „Prasidėjo aiškus Lementausko spaudimas mūsų departamentui, kad konkursą reikia nutraukti ir sudaryti sutartį su mūsų įmone...“
 |
| Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Žiurkė |
Kodėl sutartis buvo pasirašyta užfiksavus didesnį įkainį, nei siūlė konkurso dalyviai, A.Janulionis teismui negalėjo atsakyti.
„Manau, kad šie tarifai buvo nurodyti politikų“, – svarstė liudytojas.
Teisėjas Jonas Ivanauskas, apklausdamas A.Janulionį, leido sau nusistebėti: „Kodėl nubalsuoja politikai už didesnę kainą?“
„Šito neklauskite. Čia ne mano protui ir kompetencijai“, – atsakė A.Janulionis.
Bylos prokurorė primygtinai reikalavo A.Janulionio atsakyti, kodėl jis neužprotestavo sutarties pasirašymo taikant didesnį įkainį, juolab kad prašymą nutaukti konkursą savivaldybė grindė tuo, jog trūko lėšų.
„Netrūko! Lėšų buvo numatyta, tik be sutarties mes negalėjome jų leisti“, – aiškino buvęs departamento vadovas.
„Tai teikėte Viešųjų pirkimų tarnybai melagingą informaciją?“ – klausė prokurorė.
Šios bylos esmė ir yra išsiaiškinti, kas teikė informaciją Viešųjų pirkimų tarnybai apie lėšų deratizacijos paslaugoms pirkti trūkumą bei sudarė sąlygas savivaldybėje sužlugdyti skaidrų viešųjų pirkimų konkursą ir pasirašyti abejotiną sutartį su Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi.
Ant daugelio esminių dokumentų yra būtent G.Palucko parašai, todėl jis ir teisiamas.Buvo tokių baisių atvejų, kai žiurkės vos ne puolė žmones, o viename rūsyje netgi papjovė katiną! – teisme šiurpino Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stoties vadovė A.Sadauskienė.
Tačiau nei E.Lementauskas, nei A.Janulionis su R.Zacharka, panašu, ydingų dokumentų sava ranka taip pat nesurašė. Ši techninio darbo funkcija priskirta žemesnio rango merijos atstovams, kurie, suprantama, neužsimina saviveikla, o daro tai, ką liepia viršininkai. Šiuo atveju, kaip minėta, akys krypsta į viešųjų pirkimų sritį merijoje 2007-aisiais kuravusį „tvarkietį“ E.Lementauską.
Epidemiologė viską mato savaip
Šios dienos posėdyje liudijo ir Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stoties ilgametė direktorė Aleksandra Sadauskienė. Moteris tikino, jog pasirašiusi sutartį su savo įmone savivaldybė ne prarado 57 tūkst. litų, kaip teigiama kaltinamajame akte, o sutaupė net 120 tūkst. litų – esą deratizacijos paslaugoms buvo numatyta net 200 tūkst. litų, o realiai jos stočiai merija pervedė vos 80 tūkst. litų.
Be to, A.Sadauskienė siūlė suprasti, kad jos vadovaujama įmonė šią paslaugą esą atlieka geriau: privatininkai graužikus naikina tik tose vietose, kurios nurodytos pagal sutartį – bendro naudojimo vietose, t. y. namų rūsiuose. „O mes darom visur. Ir pas žmones į butus užeinam, ir kitur, kur tik atsiranda graužikų“, – tikino direktorė.
A.Sadauskienė gąsdino pasakojimais, kad kol mieste nebuvo teikiamos deratizacijos paslaugos, Vilniuje labai padaugėjo graužikų. Jos žodžiais tariant, tuo metu apie žiurkių antplūdį ne sykį rašė spauda. „Buvo tokių baisių atvejų, kai žiurkės vos ne puolė žmones, o viename rūsyje netgi papjovė katiną!“ – šiurpino Profilaktinės dezinfekcijos stoties vadovė.
A.Sadauskienė leido suprasti, jog valdžios politika nesiterlioti su viešųjų pirkimų konkursais, kaip numato įstatymas, o skubiai imtis darbo naikinant žiurkes, buvo pateisinama.
„Kodėl nebuvo priimtas geresnis pasiūlymas?“ – apie viešųjų pirkimų esmę, kai už reikiamą paslaugą ieškoma galimybės mokėti mažiausią kainą, teiravosi teisėjas J.Ivanauskas.
„Negaliu pasakyti, niekas su mumis nesitarė“, – prisipažino liudytoja A.Sadauskienė.
Bylos nagrinėjimą teismas tęs tik rudenį, tačiau iškart galės pereiti prie baigiamosios proceso stadijos.
