Ant to paties grėblio
Posakis „Du kartus užminti ant to paties grėblio“ dažnai tinka bet kokiai reformai šioje pasaulio dalyje. Rusijos armijos reforma – ne išimtis. Moderniojoje šalies istorijoje tai jau šeštas bandymas „sustiprinti gynybinį Rusijos potencialą“. Šį kartą gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas pavadino tai „Naujuoju Rusijos armijos veidu“. Migloti reformos tikslai ir į viešumą vis iškylančios su ja susijusios problemos rodo, kad ir šis mėginimas gali pakeisti ne Rusijos armijos kokybę, o tik šiek tiek paretušuoti jos portretą.
Kada Rusija apskritai sėkmingai reformavo savo ginkluotąsias pajėgas? Istorikai gali ginčytis, bet man į galvą ateina nebent Petro I laikai, taigi – prieš 300 metų. Kaip jau minėta, du pastarieji dešimtmečiai regėjo net 5 panašius bandymus. Boriso Jelcino laikais žodžiai „armijos reforma“ paprastai reiškė didelį sąmyšį, per kurį generolai ir Gynybos ministerijos šulai susikurdavo palankiausias sąlygas kuo daugiau pavogti iš „reformuojamos“ armijos. Gal šį kartą viskas vyksta kitaip?
Amžinai opozicijoje esantys Rusijos komunistai uždavė nemalonų, bet labai logišką klausimą: kaip galima pradėti reformą, kai šalis dar nėra priėmusi naujos karinės doktrinos?
Nugalėti gruzinus
Kas paskatino A.Serdiukovą vėl imtis reformų? Ir dar su tokiais užmojais! Iš pradžių reforma buvo planuojama 2009-2016 metais, bet, matyt, prisiminus tokius šlovingus sovietijos šūkius kaip „Penkmetis per trejus metus!“, terminai suspausti iki 2012-ųjų. O ir svarbiausias akstinas pradėti šią reformą iš tiesų vertas supervalstybės. Pasirodo, tai buvo praėjusių metų invazija į Gruziją. Kaip visi žinome, Rusijos armija tada nugalėjo nesuskaičiuojamas, iki dantų ginkluotas gruzinų ordas. Bet šiemet netikėtai, pirmiausia – patiems rusams, paaiškėjo, jog Rusijos armija per šią invaziją pasirodė itin prastai. Ir tai – Gynybos ministerijos nuomonė!
Panašios kalbos apie reformų būtinybę sklido ir po pirmojo Čečėnijos karo. Dabar – Gruzija. Ko gi siekiama vis pasikartojančiomis reformomis? Išeina, jog Rusijos armijos vadovybė vėl nusprendė pakelti armijos kokybę iki tokių aukštumų, kad Rusija būtų pajėgi susidoroti su tokiais baisiais pavojais kaip nacionaliniai sukilimai ir karai su mažiausiomis kaimynėmis.
Tikslas tikrai vertas supervalstybės – milžino, sugebančio kariauti su nykštukais ir tuo keliančio juoką visam pasauliui. Juk skaudu, kai nepriklausomi tarptautiniai ekspertai įvertina Rusijos karinį potencialą (neskaitant branduolinio ginklo) ir pateikia išvadą, kad Maskva gali apylygiai varžytis nebent su Turkija arba Lenkija. Akivaizdu – reforma būtina.
Atsikratyti balasto
Dabartinės reformos esmė – sumažinti Rusijos ginkluotąsias pajėgas nuo maždaug 1,3 mln. kariškių iki vieno milijono. Pagirtinas žingsnis, turint omenyje, kad šis mažinimas vyks praktiškai vien karininkijos sąskaita. Daugybėje dalinių šiandien karininkų yra daugiau negu kareivių.
Taip užsimota ir prieš šventą sovietų armijos reliktą – praporščiką. Rusijos armija ketina atsikratyti maždaug 50 tūkst. šiuo metu joje neaišku ką veikiančių „praporų“ ir mičmanų. Masiškai bus mažinami užnugario ir nekoviniai daliniai, pagalbinės tarnybos, radikaliai reformuojamos aukštojo ir aukštesniojo mokslo įstaigos.
Žodžiu, kertama iš peties. Tik, kaip visada, nepagalvojus. Pasirodo, vien šiemet biudžetui prireiks maždaug 7 mlrd. litų karininkų išeitinėms kompensacijoms sumokėti. O kur dar išlaidos, kad visi būtų aprūpinti pagal įstatymą jiems priklausančiais butais? Armija jau pareiškė, jog tai bus daroma degalų, aprūpinimo ir kovinių mokymų sąskaita. Na, darosi išties akivaizdu, kad kovinis armijos pajėgumas nepaliaujamai kils.
Kada Rusija apskritai sėkmingai reformavo savo ginkluotąsias pajėgas? Istorikai gali ginčytis, bet man į galvą ateina nebent Petro I laikai, taigi – prieš 300 metų.
Kritikuoti draudžiama
Amžinai opozicijoje esantys Rusijos komunistai uždavė nemalonų, bet labai logišką klausimą: kaip galima pradėti reformą, kai šalis dar nėra priėmusi naujos karinės doktrinos? Kaip galima reformuoti armiją, kai neturi supratimo, kokia ji turi būti? Et, naivūs Vladimiro Iljičiaus sekėjai! Juk patys išmokėte, kad bet kokias doktrinas ir planus galima priderinti prie jau vykdomų veiksmų.
Beje, komunistai Rusijoje šiandien yra bene vieninteliai, atvirai kritikuojantys reformą. Kitiems tai daryti paprasčiausiai draudžiama. Dalis nesusipratusių rusų karininkų ėmė niurnėti ir net bendrauti su žurnalistais, pirštu baksnoti tai vieną, tai kitą reformos klaidą. Tačiau su tokiais "nesusipratėliais" bus greitai susitvarkyta. Pirmiausia, paskelbtas gynybos ministro įsakymas, draudžiantis viešinti bet kokią informaciją apie reformos eigą. Antra priemonė - po visus plačiosios Rusijos karinius dalinius išsiuntinėti „politrukus“, kad šie išaiškintų, kaip skaudžiai klydo karininkai, drįsę kritikuoti valdžios išmintį.
Tik ar tikrai karininkai jais tikės? Iš pareigų atsistatydino armijos žvalgybos vadas Valentinas Korabelnikovas, laikytas vienu šviesiausių armijos protų. Savo postus paliko nemažai generolų, atsakingų už operatyvinį armijos valdymą. Gal jie Rusijai ir nebūtini? Juk nereikia Napoleono ar Aleksandro Makedoniečio kautis su mažiausiais kaimynais.
