Premijos už mokslo laimėjimus didelio atgarsio visuomenėje nesulaukia – jos paprastai išdalijamos ilgus metus savo laboratorijose plušančioms darbo bitėms baltais chalatais. Kaip ir visur, tarp jų irgi pasitaiko „chaltūrščikų“ ir intrigantų, kurie kartais sugeba būti išaukštinti daugiau negu nusipelnę, tačiau mokslo terpė tokiems veikėjams nėra palanki. Jie kur kas geriau įsitvirtina stambiose korporacijose ar valdiškose institucijose. Didesnės kontroversijos nebūdingos ir literatūros premijai – visada galima ginčytis iki pamėlynavimo, ar šis laureatas tikrai rašo geriau už kitus. Tačiau akivaizdu, kad literatūros apdovanojimą visuomet gauna talentingas rašytojas, o ne koks Paulo Coelho sukirpimo grafomanas.
Premijos ekonomikos srityje irgi nesukelia didesnių abejonių tarp nespecialistų. Dvejonių kelia pati premija, kurios, beje, ponas Nobelis nė nemanė skirti. Ji įsteigta tik 1969 metais. Kodėl buvo įžūliai pakoreguota jau senokai mirusio steigėjo valia, nesiimsiu spėlioti, nes kitokių paaiškinimų, kaip korupcinės sąmokslo teorijos, neturiu. Teigti, jog taip pagerbiama itin sparti ekonomikos mokslo raida, būtų šiek tiek naivoka, nes nuo 2007-ųjų visi įsitikino, kad ekonomikos mokslas su realybe turi tiek pat bendra, kiek ir astrologija. Na, bet dalijasi ponai ekonomistai premijas už tuos savo horoskopus, kurie niekada nepasitvirtina, ir į sveikatą.
Sunkiai nuspėjama
Didžiausią susidomėjimą kelia taikos premijos. Mat dėl kitų apdovanojimų gali diskutuoti tik specialistai, o čia kiekvienas turi galimybę pasireikšti. Taigi ponui Nobeliui už įžvalgumą viešųjų ryšių srityje – didelis dešimtukas su pliusu. Nors galbūt jam ir nerūpėjo rinkodara, gal jis, kaip ir daugelis karinės pramonės magnatų, buvo tiesiog nesavanaudiškas kovotojas už taiką, kuris, be kita ko, didžiąją dalį savo gyvenimo ir mokslinių žinių paaukojo sprogmenims tobulinti.
Taikos premijos skyrimas žavi tuo, kad yra visiškai nenuspėjamas. Ją gali gauti patys įvairiausi žmonės ir organizacijos dėl pačių įvairiausių priežasčių. Retkarčiais premija skiriama tam tikra proga – kai tai metais pasirašoma kokia nors svarbi taikos sutartis. Taip 1973 metais laureatais tapo JAV ir Vietnamo diplomatai, 1993 metais – Izraelio ir palestiniečių lyderiai.
Tokie atvejai kelia rimtų abejonių, nes primena situaciją, kai, tarkim, koks nors veikėjas nei iš šio, nei iš to padega namą, o paskui gauna medalį už tai, kad jį užgesino. Iš tiesų ponas Yasseras Arafatas sukūrė galingą teroristų tinklą, nužudė daugybę taikių gyventojų... Taikos premija jam skirta už tai, kad pasižadėtų daugiau to nebedaryti? Laikas parodė, jog tokie apdovanojimai nepasitvirtino – Šiaurės Vietnamas karo nenutraukė ir, praėjus dvejiems metams, kai gavo Nobelio taikos premiją, užėmė Pietų Vietnamą. Palestina tebeliepsnoja iki šiol.
Tarp garbių žmonių
Vis dėlto dažniausiai Nobelio taikos premija skiriama labai nusipelniusiems asmenims – kovotojams su autoritariniais režimais, už žmogaus teises, moterų lygybę. Pavyzdžiui, tokiems kaip Sovietų Sąjungos disidentas Andrejus Sacharovas, Argentinos karinės chuntos priešas Adolfo Perezas Esquivelas, Lenkijos profsąjungos „Solidarnosc“ vadas Lechas Walęsa, 14-asis Dalai Lama, kovotoja prieš Birmos karinę diktatūrą Aung San Suu Kyi, du Rytų Timoro lyderiai.
Tačiau pastarąjį dešimtmetį ryškėja tendencija daugiau dėmesio skirti kitokio tipo žmonėms, nei išvardyti bekompromisiai kovotojai, pasiryžę rizikuoti viskuo. Šiuo metu aukščiau kotiruojami ne tokie charizmatiški, bet, žinoma, geranoriški biurokratai, kurie negali vesti užguitų gyventojų į barikadas, tačiau ilgus metus triūsia savo kabinetuose ir stengiasi po truputį gerinti žmonių gyvenimą. Štai praėjusiais metais premijuotas ilgametis diplomatinio konfliktų reguliavimo derybininkas iš Suomijos Martti Ahtisaari, 2006 metais – Bangladešo bankininkas Muhammadas Yunus, teikiantis neturtingiems žmonėms mažus kreditus verslui pradėti, 2004-aisiais – aplinkosaugininkė iš Kenijos Wangari Maathai. Dalai Lamos apdovanojimas šiuo Kinijos dominavimo laikotarpiu būtų sunkiai įmanomas. Niekas nenori rietis su turtingomis diktatūromis, todėl liepsnojantys kovotojai už tiesą dabar nepaklausūs – labiau vertinami darbštūs ir mandagūs biurokratai.
Šiemetis JAV prezidento apdovanojimas tarsi patvirtintų tą tendenciją – Barackas Obama akivaizdžiai yra laviruotojas, o ne kovotojas. Tačiau jo, skirtingai nei anksčiau minėtų žmonių, nuopelnų dar niekas nepastebėjo. Pažadas kada nors trauktis iš Irako nėra labai originalus – invazijos iniciatorius George'as W.Bushas irgi neplanavo aneksuoti šios valstybės. O sumanymą atsisakyti raketinių bazių Lenkijoje ir Čekijoje lėmė ne tiek meilė taikai, kiek ekonomikos krizės. Be to, kol kas neaišku, ar šie žingsniai turės įtakos taikai ir stabilumui. Gal greičiau pakenks?
