Akademikas mirė sekmadienio vakarą po ilgos ligos.
V.Ginzburgas beveik 70 paskutinių gyvenimo metų paskyrė P.Lebedevo fizikos institutui Maskvoje. Jo plunksnai priklauso maždaug 400 mokslinių straipsnių ir 12 monografijų teorinės fizikos, radioastronomijos ir kosmoso spindulių fizikos klausimais.
2003 metais Švedijos karališkoji mokslų akademija skyrė V.Ginzburgui Nobelio fizikos premiją. Jis buvo apdovanotas kartu su Aleksejumi Abrikosovu iš Argono nacionalinės laboratorijos Jungtinėse Valstijose bei amerikiečių mokslininku Anthony Leggettu.
Nobelio komiteto sprendime buvo sakoma, kad apdovanojimas skirtas „už revoliucinį indėlį į superlaidininkų ir itin lakių skysčių teoriją“.
V.Ginzurgas buvo septynių Mokslų akademijų ir mokslo draugijų, tarp jų Amerikos nacionalinės mokslų akademijos ir Londono karališkosios draugijos, narys.
Akademikas buvo vieno įtakingiausių Rusijos mokslinių žurnalų „Fizikos mokslų laimėjimai“ vyriausiasis redaktorius, kitų mokslinių žurnalų redakcinės kolegijos narys.
Mokslininkas laikėsi gana kritiškos pozicijos dėl Bažnyčios įtakos visuomenės gyvenimui. V.Ginzburgas prieštaravo, kad mokyklose būtų mokomasi stačiatikių kultūros pagrindų.
2007 metais jis tapo vienu iš dešimties akademikų, kurie atviru laišku kreipėsi į tuometį prezidentą Vladimirą Putiną. Laiške buvo pareikštas susirūpinimas dėl to, kad „Bažnyčia aktyviai skverbiasi į visas visuomenės gyvenimo sritis“, konkrečiai – į mokslą.
„Aš – tvirtų pažiūrų ateistas. Manau, kad religija – senovės pasakų padarinys, panašiai kaip astrologija“, – sakė V.Ginzburgas šį rugsėjį.
