Giorgio Suppiej buvo smarkiai sumuštas, kai vadovavo kampanijai, siekiančiai autonomijos Venecijai. Bet tada buvo 1979 metai, ir nuo to laiko Venecijos gyventojai autonomijos klausimą kėlė ne kartą. „Tai buvo žmonės, kuriuos pasiuntė smurtą propagavusios partijos. Prireikė dviejų mėnesių atsigauti“, – pasakojo G.Suppiej, kuris yra advokatas ir vadovauja kultūros asociacijai.
Referendumas tada patyrė nesėkmę, tas pats pasikartojo ir 1989, 1994 ir 2003 metais. Ar bus kitaip 2019-ųjų gruodžio 1 dieną?
Venecijos gyventojai ir jų kaimynai Mestrė rajonas šį sekmadienį į referendumą ėjo jau penktą kartą, ir nuotaikos jau buvo kitokios nei 1979-aisiais, rašo „The Guardian“. Venecijos gyventojai išvarginti didėjančių potvynių ir turistų skaičiaus. Referendumo šalininkai mano, kad didelės ekologinės problemos gali padėti pasiekti nepriklausomybę – Venecija nori autonomijos.
Nuo 1966 metų didžiausias potvynis šį rudenį sukėlė debatus – kiek dar Venecijos sala atlaikys gamtos ir žmonių spaudimą. Kruiziniai laivai jau seniai tapo venecijiečių neapykantos priežastimi – atplaukiantys gigantai niokoja Venecijos paveldą sukeldami bangas, todėl salos gyventojai nori patys spręsti, kas yra leistina, o kas ne.
Be to, salos gyventojus įaudrino ir korupcijos skandalas, susijęs su vėluojančiu barjerų nuo potvynio projektu.
„Venecija yra įsiutusi. – sako G.Suppiej. – Mūsų problemos tik dar labiau pagilėjo – trūksta apsaugos priemonių, turizmas blogai valdomas, korupcija nekontroliuojama, visi amatininkai pasitraukė, o svarbiausia – gyventojų mažėja. Venecija tapo melžiama karve. Vienintelis būdas išsaugoti Veneciją yra per nepriklausomybę. “
Visus metus turistais užpildyta Venecija yra nemažas pajamų šaltinis Italijai per mokesčius.
Venecija ir 11 jai priklausančių nedidelių salų iki Benito Mussolini valdymo turėjo savo administraciją, tačiau fašistinis Italijos režimas ją prijungė prie žemyne esančio pramoninio rajono Mestrė. Nuo ten iki Venecijos traukiniu – 15 minučių, todėl dalis turistų ten apsigyvena dėl žemesnės kainos.
Venecijoje gauti pinigai leido Mestrė statyti milžiniškus viešbučius, prekybos centrus, o pačioje Venecijoje gyventojų ėmė mažėti. Saloje prieš karą gyveno 175 tūkstančiai gyventojų, o dabar belikę 55 tūkstančiai.
Saloje prieš karą gyveno 175 tūkstančiai gyventojų, o dabar belikę 55 tūkstančiai.
Referendumo šalininkai sako, kad daugybė turistų apsigyvena Mestrėje, ir Venecijai iš to jokios naudos – pinigai lieka žemyne.
Luigi Brugnaro, Venecijos meras, pasisako prieš referendumą ir net ėmėsi kai kurių leistinų veiksmų blokuoti šią iniciatyvą nepaisant to, kad jis 2015 m. rinkėjams pažadėjo kovoti už nepriklausomybę.
Jis sako, kad nepriklausomybė kainuotų per daug salai ir išaugtų biurokratija – Venecija nori vėl nepriklausomos administracijos.
Kol nepavyko pasiekti autonomijos, Venecijos gyventojai su pavydu žiūri į Cavallino-Treporti pusiasalį, kuris dar 1989 metais atsiskyrė nuo tos pačios Venecijos.
