33 angliakasiai po žeme praleido 69 paras. Paskutinis kapsule į žemės paviršių ir 600 m. gylio iškeltas Luisas Urzua, 54 metų pamainos viršininkas.
Pranešama, kad būtent jo dėka šachtininkai nepalūžo ir taip ilgai sugebėjo ištverti po žeme. Gelbėjimo operacija baigta spalio 12-osios vėlų vakarą (ankstų spalio 13-osios rytą Lietuvos laiku).
Iki šiol po kalnakasybos avarijos dar niekam taip ilgai nebuvo pavykę išgyventi po žeme. 2 tūkst. žmonių minia prie šachtos su šalies prezidentu Sebastianu Pinera priešaky ir visa Čilė taip džiūgauja ne be reikalo. Pagal pirminį scenarijų šachtininkus planuota iškelti nebent Kalėdų laikotarpiu. Tačiau specialus tunelis, kuriuo turėjo keliauti kapsulė, primenanti kosminį įrenginį, buvo baigtas gerokai anksčiau – jau spalio 9 d. kapsulės montažas ir bandymai truko dar keletą dienų.
22 val. 35 min. trukusi gelbėjimo operacija buvo baigta stebėtinai greitai ir be jokių incidentų.
Vengiant trikdžių, pirmiausiai į žemės paviršių buvo keliami stipresni vyrai – kad nepanikuotų ir nesutrikdytų operacijos, jei kapsulė kartais užstrigtų pakeliui į viršų.
Kalnakasių grupelė į spąstus San Chosė šachtoje pateko rugpjūčio 5 d. Ilgai nieko nebuvo žinoma apie 33 žmonių likimą. Gelbėtojams tik rugpjūčio 22 dieną pavyko susisiekti su nelaimėliais. Tuomet į gelmes buvo nuleista medikamentų ir geriamojo vandens siunta, sumontuota įranga, kuri padėjo palaikyti vaizdo ryšį.
Psichologinės problemos. Tačiau specialistai teigia, jog kalnakasių iškėlimas iš šachtos yra tik darbo pradžia. Medikai teigia, jog tiek laiko praleidę tamsoje, antisanitarinėmis sąlygomis kalnakasiai, tikėtina, gali patirti rimtų sveikatos sutrikimų.
Psichologai teigia, kad problemų gali kelti ir psichinė kalnakasių būklė. Tiek laiko praleidus izoliuotiems kalnakasių psichikai tai tikrai turėjo padaryti poveikį. Problemų gali kelti ir tai, kad dabar jie staiga taps didvyriais, žvaigždėmis, tai gali pakeisti jų santykius su artimaisiais.
Emocijos (11 val. papildyta BNS informacija). „Perduodu jums pamainą ir tikiuosi, kad taip niekada nebenutiks, - pareiškė Čilės vėliava apsisiautęs brigadininkas, glėbesčiuodamasis su susijaudinusiu šalies prezidentu Sebastianu Pinera. - Didžiuojuosi, kad esu čilietis".
„Padarėme, ko laukė visas pasaulis, - pridūrė L.Urzua. - 70 dienų, per kurias mes taip sunkiai kovojome, nenuėjo veltui. Turėjome stiprybės, išlaikėme dvasią; norėjome kovoti, norėjome kovoti dėl savo šeimų, ir tai buvo didingiausia“.
Prezidentas jam atsakė: „Po viso šito nebesate tie patys ir ši šalis nebėra tokia pati. Jūs teikėte įkvėpimą. Eikit, apkabinkit savo žmoną ir dukrą“.
L.Urzuai stovint šalia, S.Pinera pradėjo giedoti Čilės nacionalinį himną, kurį iškart pasigavo minia.
Gelbėtojai pranoko visus išankstinius apskaičiavimus. Pareigūnai iš pradžių sakė, kad kalnakasiai gali būti išgelbėti tik per maždaug keturis mėnesius, tačiau ši drama baigėsi po 69 parų ir maždaug 8 valandų.
Manuelis Gonzalezas, paskutinis iš šešių gelbėtojų, kurie buvo nuleisti į kalnakasių slėptuvę padėti juos evakuoti, į paviršių buvo iškeltas ketvirtadienį 0 val. 32 min. vietos (6 val. 32 min. Lietuvos) laiku. Jį taip pat glėbesčiavo bendradarbiai ir S.Pinera.
Čilės sostinėje Santjage šimtai žmonių susirinko Italijos aikštėje, mojuodami vėliavomis ir skanduodami pergalės šūkius išgelbėtų kalnakasių garbei.
Netoli kasyklos esančiame Kopjapo mieste apie 3 tūkst. žmonių susirinko pagrindinėje aikštėje, kur įrengtame dideliame ekrane buvo tiesiogiai transliuojama gelbėjimo operacija. Džiūgaujanti minia mojavo Čilės vėliavomis, pūtė raudonas vuvuzeles, o šalia aikštės važiuojantys vairuotojai mygo automobilių garso signalus bei šaukė „Tegyvuoja Čilė!“
„Šie kalnakasiai yra mūsų didvyriai“, - sakė apsiašarojus 45 metų Kopjapo gyventoja Maria Guzman.
Kalnakasių grupė po žeme įstrigo rugpjūčio 5 dieną, kai kasyklos tunelius užvertė apie 700 tūkst. tonų įgriuvusių uolienų.
Visą trečiadienį vyrai vienas po kito buvo iškeliami ir sveikinami tėvynainių, šią operaciją stebint visam pasauliui. Dieną evakuacijos darbai paspartėjo, tačiau kiekvienas ištrauktas kalnakasys sulaukdavo tokio pat audringo gelbėtojų pasveikinimo.
„Sveiki sugrįžę į gyvenimą“, - S.Pinera sakė penkioliktam išgelbėtam kalnakasiui Victorio Segoviai . Šie prezidento žodžiai visiškai neatrodė perdėti. Vyrų, kurie nuolat rizikuodavo gyvybėmis, dirbdami nestabilioje aukso ir vario kasykloje už maždaug 1 600 JAV dolerių mėnesinį atlyginimą, laukia turtai, apie kuriuos jie anksčiau nebūtų drįsę pagalvoti.
Šachtininkai buvo grąžinti į pasaulį, nekantraujantį daugiau sužinoti apie jų išgyvenimus, taip pat siūlantį šlovę bei puikias darbo vietas. Vyrų, kurie nuolat rizikuodavo gyvybėmis, dirbdami nestabilioje aukso ir vario kasykloje už maždaug 1 600 JAV dolerių (4 000 litų) mėnesinį atlyginimą, laukia turtai, apie kuriuos jie anksčiau nebūtų drįsę pagalvoti.
Visi 33 kalnakasiai buvo sklandžiai ištraukti kapsule „Feniksas“ (Phoenix): keturių metrų aukščio, tačiau vos už žmogaus pečius platesniu plieniniu lopšiu, nudažytu Čilės vėliavos spalvomis - balta, mėlyna ir raudona. Kapsulės durys kai kada strigdavo, taip pat teko pakeisti kai kuriuos jos ratukus, tačiau prietaisas veikė kaip tikėtasi.
Nuo trečiadienio vidurnaktį kapsulė buvo be perstojo nuleidžiama į beveik 700 metrų gylyje esančią kalnakasių slėptuvę ir iškeliama, ši procedūra kai kada teužtrukdavo 25 minutės.
Į slėptuvę nuleisti gelbėtojai paaiškindavo kiekvienam šachtininkui, kaip elgtis kapsulėje ir padėdavo jam prisisegti diržais.
Visa gelbėjimo procedūra buvo kruopščiai suplanuota. Į paviršių keliami kalnakasiai buvo nuolat stebimi vaizdo kamera, tikrinant, ar žmogaus neapėmė panika. Jie galėjo naudotis deguonies kauke ir dėvėjo tamsius akinius, kad prie prieblandos pripratusioms akims nepakenktų ryški saulės šviesa. Šachtininkai vilkėjo megztinius, kad neperšaltų, iš tvankaus požemio atsidūrę žvarbiame dykumos ore.
Artėjant prie paviršiaus, kapsulės viršuje pritvirtinta kamera rodydavo akinančią šviesą tunelio gale. Šis vaizdas buvo panašus į klinikinę mirtį patyrusių žmonių nupasakotus įspūdžius.
Į paviršių iškelti kalnakasiai atrodė sveikesni nei daugelis galėjo tikėtis, taip pat buvo švariai nusiskutę. Kai kurie kilnojo į viršų rankas, tarsi varžybose nugalėję sportininkai, o antrasis paviršių pasiekęs Mario Sepulveda pats atsisegė diržus, išprovokuodamas gelbėtojų džiaugsmą.
Franklinas Lobosas, praeito amžiaus 9-ame dešimtmetyje žaidęs Čilės nacionalinėje futbolo rinktinėje, trumpai pademonstravo savo gebėjimus žongliruoti futbolo kamuoliu.
„Meldėmės Šv.Laurynui, kalnakasių globėjui, taip pat daugeliui kitų šventųjų, kad mano broliai Florencio ir Renanas būtų ištraukti iš kasyklos sveiki ir gyvi. Atrodo, tarsi jie būtų gimę iš naujo“, - sakė Priscila Avalos. Jos brolis Florencio buvo iškeltas pats pirmasis, o Renano paviršiuje pasirodė trečiadienio vakarą.
Čilės sveikatos apsaugos ministras Jaime Manalichas sakė, kad kai kurie kalnakasiai tikriausiai bus išleisti iš ligoninės jau ketvirtadienį - anksčiau nei planuota. Tačiau daugelis kitų negalėjo užmigti, troško pasikalbėti su artimaisiais ir jautė nerimą. Vienas iš jų susirgo plaučių uždegimu, o dviem kitiems reikia taisyti dantis. Franklinas Lobosas, praeito amžiaus 9-ame dešimtmetyje žaidęs Čilės nacionalinėje futbolo rinktinėje, trumpai pademonstravo savo gebėjimus žongliruoti futbolo kamuoliu.
„Jie negali nė akimirkos pailsėti, kol neištraukti paskutiniai jų bendradarbiai“, - pridūrė ministras.
Keliama ir leidžiama kapsulė aplink išilginę ašį sukosi mažiau nei prognozavo ekspertai, todėl buvo galima išvystyti didesnį greitį.
Pirmasis į raketą panašiu lopšiu buvo iškeltas Florencio Avalosas, kuris iškart apkabino raudantį savo septynmetį sūnų, žmoną ir Čilės prezidentą.
Pirmąsias 17 po avarijos niekas nežinojo, kad po žeme liko gyvų kalnakasių. Vėliau pasaulį sužavėjo jų ištvermė ir vienybė.
Kalnakasių gelbėjimo operaciją tiesiogiai transliavo daugelis žiniasklaidos kanalų Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Popiežius Benediktas XVI ispanų kalba sakė "neprarandantis vilties ir patikintis gerajam Dievui" šių vyrų likimą.
Anglų kalba transliuojanti Irano valstybinė televizija "Press TV" kurį laiką tiesiogiai transliavo gelbėjimo operaciją Čilėje. Gelbėtojų stovykloje dirbo televizijos grupės iš Rusijos ir Šiaurės Korėjos.
Tarp pirmų išgelbėtųjų buvo jauniausias šios grupės kalnakasys 19-metis Jimmy Sanchezas, prieš kelis mėnesius tapęs tėvu. Dar po dviejų valandų iškeltas seniausias šachtininkas - 63 metų Mario Gomezas (Marijas Gomesas), susigriebęs šios profesijos žmonėms būdingą plaučių ligą ir gydęsis antibiotikais. Iškeltas jis suklupo ir nulenkė galvą melsdamasis bei spausdamas prie krūtinės Čilės vėliavą.
Vienintelį šioje grupėje buvusį užsienietį - Carlosą Mamani iš Bolivijos - Kopjapo klinikoje aplankė S.Pinera ir Bolivijos prezidentas Evo Moralesas. Buvo girdima, kaip šis šachtininkas sakė Čilės vadovui, jog nuostabu kvėpuoti šviežiu oru ir matyti žvaigždes.
Per daugelį valandų trukusią gelbėjimo operaciją kasykloje dirbo daugiau nei 300 žmonių, atlikusių evakuacijos darbus arba leidusius į slėptuvę kapsules su atsargomis. Kalnakasiams buvo nuleista maisto ir vaistų, taip pat skustuvų ir skutimosi putų.
Apskaičiuota, kad visa gelbėjimo operacija kainavo per 22 mln. JAV dolerių, nors vyriausybė ne kartą pabrėžė, kad pinigai šiuo atveju ne patys svarbiausi.
Visa operacija buvo preciziškai suplanuota. Negailėta lėšų labiausiai patyrusiems gręžėjams ir įrangai. Vienu metu buvo gręžiami trys evakuacijos šuliniai, tačiau pabaigtas tik vienas, kuriuo buvo iškelti šachtininkai.
Kalnakasyba yra vienas iš svarbiausių Čilės ekonomikos sektorių, atnešantis 40 proc. biudžeto pajamų. S.Pinera kalnakasių gelbėjimą pavedė kalnakasybos ministrui ir valstybinės kalnakasybos įmonės „Codelco“, kuri yra didžiausia kompanija šalyje, operacijų vadovui.
Keliamų kalnakasių organizmo būklė buvo atidžiai stebima. Prieš operaciją jie buvo maitinami specialiu kaloringu skystu maistu, kurio parūpino JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA), kad vyrų nesupykintų, kapsulei sukantis aplink išilginę ašį, kylant vingiuotu 63,5 centimetro skersmens šuliniu.
Šulinio viršuje inžinieriai įtvirtino plieninį vamzdį. Šio gręžinio viršutinė dalis nukrypusi nuo vertikalės 11 laipsnių, o giliau eina statmenai žemyn. Gręžiant teko keisti šulinio kryptį, aplenkiant kiečiausias uolienas, užgriuvusias vietas ir tuštumas kasykloje, kuri eksploatuojama nuo 1885 metų.
JAV prezidentas Barackas Obama sakė, kad ši gelbėjimo operacija „įkvėpė pasaulį“. Gelbėtojų komandoje buvo daug amerikiečių, tarp jų gręžimo darbų vadovas iš Denverio ir Pensilvanijoje įsikūrusio kompanijos „Center Rock Inc.“ atsiųsta grupė, sukonstravusi ir prižiūrėjusi stūmoklinius kūjus, naudotus skverbiantis per kvarcitą - vieną ir kiečiausių uolienų.
Kalnakasio M.Sepulvedos pasirodymas iškilus į paviršių, regis patvirtino daugelio čiliečių nuomonę, kad jo tikriausiai laukia karjera televizijoje. Šią nuomonę taip pat patvirtino ankstesni jo triukai, matyti iš slėptuvės siųstuose vaizdo įrašuose.
Tačiau vyras stengėsi paneigti šią mintį, kai tuojau po išgelbėjimo kreipėsi į Čilės valstybinės televizijos žiūrovus, sėdėdamas su savo žmona ir vaikais.
„Vienintelis dalykas, kurio prašau jūsų - laikykit mane ne artistu arba žurnalistu, o kalnakasiu, - prašė jis. - Kalnakasiu gimiau, kalnakasiu ir mirsiu“.
Dabar medikai įdėmiai stebės kalnakasių būklę, žiūrės, ar jų nekamuoja panikos priepuoliai, košmarai, klaustrofobijos priepuoliai. Kalnakasiams žadama mažiausiai pusės metų psichologų pagalba.
