Teigiama, kad sindromu dažniausiai suserga mandagūs Japonijos turistai, netikėtai supratę, kad paryžiečiai iš tiesų gali būti nemandagūs. Emocinis lūžis įvyksta ir tuomet, kai miestas neatitinka prieš kelionę turėtų lūkesčių.
Japonijos turistų Paryžiuje patirtas šokas gali būti toks didelis, kad kai kuriems iš jų net pakrinka nervai. Daugelis japonų vaizduotėje turi nusipiešę labai romantišką Paryžiaus viziją – akmenimis grįstas gatves, kaip filme „Amelija“, gražias prancūzes ir aukštąją kultūrą bei įspūdingą meną Luvro muziejuje.
Todėl tai, ką patiria nuvykę į Paryžių, japonus dažnai itin šokiruoja. Susidūrimas su įžūliu taksi vairuotoju ar ant prancūziškai nemokančių klientų šaukiančiu padavėju iš kitų Vakarų valstybių atvykusių turistų nešokiruoja. Tačiau japonams, įpratusiems prie mandagesnės ir padėti labiau linkusios visuomenės, kurioje balsas labai retai pakeliamas iš pykčio, staiga suvokti, kad jų svajonių miestas išties tėra košmaras, emociškai pernelyg sudėtinga.
Vien šiais metais Japonijos ambasada Paryžiuje keturis savo piliečius į tėvynę išskraidino kartu su gydytojo ar medicinos sesutės palyda. Visi šie žmonės, kaip teigiama, sirgo „Paryžiaus sindromu“.
Japonijos turistų Paryžiuje patirtas šokas gali būti toks didelis, kad kai kuriems iš jų net pakrinka nervai.Pirmasis šį sindromą prieš 20 metų nustatė Paryžiuje dirbęs Japonijos psichiatras profesorius Hiroaki Ota. Pasak jo, kasmet šiuo sindromu suserga apie 12 Japonijos turistų. Daugiausiai iš jų – į 30-metį įžengusios moterys, turinčios didžiulių lūkesčių, kuriuos sudeda į neretai pirmąją savo kelionę užsienin.
Japonijos ambasada Paryžiuje turi įsteigusi 24 valandas per parą veikiančią karštąją liniją, skirtą savo šalies piliečiams, patyrusiems didžiulį kultūrinį šoką. Paskambinę šia linija japonai taip pat gali kreiptis dėl reikalingos gydytojų pagalbos.
Vis dėlto vienintelis būdas visiškai išsigydyti sindromą – sugrįžti į Japoniją ir niekada nebegrįžti į Paryžių.
Kasmet Prancūzijoje apsilanko apie milijonas Japonijos turistų.
