Ši teritorija yra vertinga, bet panašu, kad Jungtinės Tautos atmuš Rusijos pretenzijas.
Tačiau nesutarimai dėl Arkties, kuriuose dalyvauja Rusija, JAV ir Kanada, yra būtent tai, ko dabar trokšta Kremliaus valdovas. Kodėl? Nes V.Putinui reikia naujo veiksmo, kuriuo galėtų atitraukti rusų dėmesį.
Rusijos prezidentas dabar yra priremtas prie sienos daugelyje frontų, todėl jam trūks-plyš reikia pakeisti temą.
„Novorosijos“ projekto įgyvendinimas iššauktų naujas sankcijas
Pavyzdžiui, kalbant apie Rytų Ukrainą, V.Putinas neturi gerų variantų.
Tačiau tokiu atveju Rusija sau ant kaklo užsikrautų ekonomiškai neproduktyvią išlaikytinę su sugriauta infrastruktūra.
Senos fantazijos apie „Novorosiją“, jau nebeeskaluojamos. Nes jeigu būtų, šio projekto įgyvendinimas būtų įmanomas tik per didelius nuostolius ir kraują, jis taip pat be jokios abejonės iššauktų naują sankcijų porciją.
Rusija galėtų paprasčiausiai aneksuoti teritorijas, kuriose šeimininkauja Kremliaus statytiniai, arba galėtų įšaldyti konfliktą ir įtvirtinti ten Rusijos protektoratą.
Tačiau tokiu atveju Rusija sau ant kaklo užsikrautų ekonomiškai neproduktyvią išlaikytinę su sugriauta infrastruktūra.
Ir visa tai – Rusijai žengiant į vis didesnę recesiją. Rusija prarastų bet kokius svertus daryti įtaką Ukrainai, o sankcijų kupra vis labiau augtų.
Kremliui labiausiai priimtina išeitis būtų atiduoti teroristų kontroliuojamas teritorijas Ukrainai, tačiau su plačia autonomija ir galimybe vetuoti Kijevo sprendimus. Tačiau Vakarams tokia išeitis atrodo nepriimtina.
V.Putinas Ukrainoje pats save įvarė į kampą, ir bus įdomu pažiūrėti, kaip jis iš jo išeis.
V.Putinas tapo nacionalistų įkaitu
Tačiau į liūną jis save įstūmė ir Rusijoje. Esant tokiai padėčiai, V.Putinui darosi būtina pasiekti sankcijų susilpninimo, kad Rusijos ekonomika gautų gaivaus oro gurkšnį.
Tačiau kad taip nutiktų, jis privalo trauktis iš Ukrainos, o tai sukeltų nacionalistų, sudarančių jo rėmėjų pagrindą, pyktį.
Dėl nacionalizmo išaugo Kremliaus galia, o dabar jis tapo nacionalistinių jėgų, kurių nebegali kontroliuoti, įkaitu.
Maskvoje gyvenanti žurnalistė Anna Artunijan neseniai rašė, kad nacionalizmas yra valstybės politika ir jos identitetas.
Dėl nacionalizmo išaugo Kremliaus galia, o dabar jis tapo nacionalistinių jėgų, kurių nebegali kontroliuoti, įkaitu.
Tačiau labiausiai V.Putinui turėtų būti neramu dėl to, kad kalbant apie energetiką, pasaulyje keičiasi pagrindinių žaidėjų galia – ir ne Maskvos naudai.
Susitarimas dėl sankcijų panaikinimo Iraną pavertė stipriu žaidėju. O Rusijos agresija paskatino Europą ieškoti alternatyvių energijos šaltinių.
Panašu, kad Rusijos turtų barometru gali būti dujų milžinė „Gazprom“. Teigiama, kad 2008 metais 360 mlrd. dolerių vertės bendrovė dabar verta tik 55 mlrd.
Energetika visuomet buvo V.Putino korta, kurią jis naudodavo daryti įtaką kitoms šalims.
Populiarus tik Rusijoje, bet ar ilgai?
Energetika visuomet buvo V.Putino korta, kurią jis naudodavo daryti įtaką kitoms šalims.
Dabar tai yra koziris, kurį Kremliaus valdovas praranda.
Tačiau V.Putinas bent jau yra laimėjęs rusų širdis, ar ne?
Daugiau nei metus mes kalbama apie tai, kad Rusijos propaganda laimi informacinį karą.
Tačiau išleidusi milijardus propagandai Rusija geru įvaizdžiu pasaulyje pasigirti negali. Tik trijų šalių gyventojai apie V.Putino šalį galvoja teigiamai: Kinijos, Vietnamo ir Ganos.
Komentare „Bloomberg“ Leonidas Beršidskis rašė, kad pinigai propagandai buvo išleisti taip pat išmintingai, kaip ir V.Putino atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo 600 tūkst. eurų kainuojančiam laikrodžiui.
Rusijos propagandos mašina veikia tik viduje, kur V.Putino populiarumas aukštas, nepaisant griūvančios ekonomikos.
Tačiau didelis klausimas, kiek tai dar tęsis.
