Vis dėlto dauguma valstybių žlunga ne su trenksmu, o palaipsniui. Jas sugriauna ne staiga įsiplieskę karai ar prievarta. Jų piliečius vietos valdžia tiesiog pasmerkė visą laiką gyventi skurde ir „bilieto“ į geresnį rytojų jie paprasčiausiai neturi. Toks palaipsnis merdėjimas būdingas Užsachario Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos valstybėms, kurių gyvenimo lygis kur kas žemesnis nei Vakaruose.
Tragiškiausia yra tai, kad valstybės žlugdomos pačios. Jos žlunga todėl, kad yra valdomos ekonominių institucijų, kurios griauna iniciatyvą, neskatina naujovių, žlugdo savo piliečių talentus, atimdamos iš jų šansą gyventi kitaip. Galios, kurias sutelkusios šios institucijos, joms suteikiamos ne per klaidą, o tikslingai, nes tai naudinga elitui dėl vertingų iškasenų, priverstinio darbo ar apsaugotų monopolijų. Žinoma, elitas klesti visuomenės sąskaita. Jam naudingos tokios korumpuotos institucijos.
Tačiau ant išnaudojimo pamatų kuriamos valstybės neišvengiamai žlunga, kartu sugriaudamos ir korumpuotą valdymo sistemą. Kasmet žlungančių valstybių indeksas parodo tragišką žlugusių valstybių statistiką.
Pateikiame dešimt būdų, kaip tai nutinka:
1. Šiaurės Korėja: nuosavybės teisių trūkumas
Dėl komunistinės Šiaurės Korėjos ekonominės sistemos žmonėms turėti nuosavybės beveik neįmanoma, valstybei priklauso viskas, tarp jų – ir beveik visa žemė bei kapitalas. Žemės ūkis organizuojamas per kolektyvinius ūkius. Žmonės dirba valdančiajai Šiaurės Korėjos Darbininkų partijai, o ne sau. Tai griauna jų norą, kad juos lydėtų sėkmė.
Šiaurės Korėja galėtų būti kur kas turtingesnė. 1998 m. viena Jungtinių Tautų (JT) misija nustatė, kad daugelis šalies traktorių, sunkvežimių ir kitos žemės ūkio technikos buvo paprasčiausiai nenaudojama. Nuo 1980-ųjų ūkininkams buvo leista turėti nedidelius žemės sklypus ir pardavinėti savo užaugintą produkciją. Tačiau net ir tai nebuvo paskata žmonėms imtis iniciatyvos. 2009 m. vyriausybė įvedė naują valiutą ir leido žmonėms konvertuoti tik 100-150 tūkst. senųjų vonų (juodosios rinkos kursu, tai yra maždaug 95-110 litų). Dirbę ir sukaupę santaupų žmonės tiesiog jų neteko.
Tuo metu, kai Pietų Korėja ekonomiškai augo, Šiaurės Korėja ekonomiškai neklestėjo, tiesiogine to žodžio prasme nepaaugo ir jos gyventojai. Įkliuvę į šio ydingo ciklo spąstus, šiaurės korėjiečiai yra ne tik gerokai skurdesni nei Pietų Korėjos gyventojai, tačiau jų nelenkia ir savo ūgiu – nuo pietų korėjiečių jie atsilieka 7,5 cm.
2. Uzbekistanas: priverstinis darbas
Prievarta neišvengiamai veda valstybę prie žlugimo. Tačiau iki šiol istorijoje dauguma ekonomikų rėmėsi priverstiniu darbu: vergovė, baudžiava, kitos priverstinio darbo formos. Tiesą sakant, strategijų sąrašas, kaip priversti žmogų daryti tai, ko jis nenori, yra toks ilgas, kaip ir visuomenių, kurios rėmėsi. Dėl priverstinio darbo trūko inovacijų ir technologinės pažangos. To pavyzdžius galima būtų vardyti pradedant Roma ir baigiant JAV pietine dalimi.
Šiuolaikinis Uzbekistanas yra puikus pavyzdys, kaip atrodo tokia tragiška praeitis. Medvilnė yra viena iš pagrindinių Uzbekistano eksportuojamų produktų. Rugsėjo mėnesį, kai subręsta medvilnės rutuliukai, mokyklos ištuštėja, nes moksleiviams tenka rinkti derlių. Užuot dirbę pedagoginį darbą, mokytojai tampa darbo prievaizdais. Vaikams, atsižvelgiant į jų amžių, kasdien nustatomos kvotos – surinkti nuo 20 iki 60 kg medvilnės. Daugiausia naudos iš šios sistemos turi prezidentas Islamas Karimovivas ir jo bičiuliai, kurie kontroliuoja medvilnės auginimą ir pardavimą. Šiuo atveju pralaimėtojai yra ne tik 2,7 mln. vaikų, verčiamų sunkiai dirbti sudėtingomis sąlygomis medvilnės laukuose, užuot mokęsi, bet ir uzbekų visuomenė apskritai, kuriai taip ir nepavyko išsivaduoti iš skurdo. Vidutinės uzbekų pajamos šiandien mažai tesiskiria nuo tų, kurias jie gaudavo, kai žlugo Sovietų Sąjunga – išskyrus Karimovo šeimą.
3. PAR: nelygios galimybės
1904 m. Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) kalnakasybos pramonė sukūrė darbo vietų kastų sistemą. Nuo tada tik europiečiai galėdavo dirbti darbus, kuriems reikalingi profesiniai įgūdžiai. Šis „spalvos barjeras“, kaip jį pavadino afrikiečiai, 1926 m. išplito į visą ekonomiką ir tęsėsi iki 1980 m., užkirsdamas galimybę juodaodžiams pietų afrikiečiams pasinaudoti savo gebėjimais ir talentais. Jie buvo pasmerkti dirbti nekvalifikuotus darbus kasyklose ir ūkiuose. Taigi PAR apartheido metais beveik šimtmetį nepagerino gyvenimo standartų 80 proc. gyventojų. Likus 15-ai metų iki apartheido pabaigos, PAR ekonomika susitraukė. Nuo 1994 m., kai šalyje įsivyravo demokratija, ji pradėjo augti.
4. Egiptas: vadovų godumas
Kai elitas kontroliuoja ekonomiką, jis dažnai pasinaudoja savo galia tam, kad sukurtų monopoliją ir neleisti naujiems žmonėms bei įmonėms patekti į rinką. Būtent taip tris dešimtmečius funkcionavo Egiptas, valdomas Hosni Mubarako. Vyriausybei ir kariuomenei priklausė didžiulė ekonomikos dalis – anot kai kurių skaičiavimų, net iki 40 proc. Net ir „liberalizavus“ ekonomiką, daugybė verslo įmonių buvo privatizuotos H. Murako ir jo sūnaus Gamalio draugų. Stambūs, režimui artimi verslininkai, pavyzdžiui, Ahmedas Ezzas (geležis ir plienas), Sawirisų šeima (telekomunikacijos, gėrimai, žiniasklaida) ir Mohamedas Nosseiras (gėrimai, telekomunikacijos) iš valstybės gaudavo ne tik apsaugos, bet ir vyriausybių kontraktų bei milžiniškas banko paskolas, neįkeisdami jokio turto.
Šie stambūs verslininkai buvo vadinami „banginiais“. Jų vyravimas ekonomikoje nešdavo pasakišką pelną režimo vidaus asmenims, tačiau užkirsdavo galimybes plačiajai Egipto masei išbristi iš skurdo. Tuo tarpu Mubarakų šeima buvo sukaupusi savo rankose didžiulį turtą, galėjusį siekti net 70 mlrd. dolerių (191 mlrd. litų).
5. Austrija ir Rusija: elitas blokuoja naujas technologijas
Naujosios technologijos yra itin pavojingos. Jos nušluoja senus verslo modelius, o esamus įgūdžius bei organizacijas paverčia atgyvenomis. Jos perskirsto ne tik pajamas ir turtą, bet ir politinę galią. Tai suteikia elitui akstiną stabdyti pažangą. Jiems gerai, bet ne visuomenei.
Pažvelkite, kas nutiko, kai Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose XIX a. Plėtėsi geležinkelių tinklas. Austrijos imperatoriui Pranciškui I pasiūlius nutiesti geležinkelį, jį vis dar persekiojo 1789 m. Prancūzijos revoliucijos šmėkla: „Ne, ne, neturėsiu, ką su juo daryti. Baiminuosi, kad šalyje nekiltų revoliucija“. Tas pats vyko ir Rusijoje 1860 m. Naujas technologijas blokavęs caro režimas buvo saugus, bent jau tam tikrą laiką. Kai Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos sparčiai augo, Austrijai ir Rusijai to padaryti nepavyko.
1840 m. mažytę Didžiąją Britaniją buvo apėmusi geležinkelių manija: čia nutiesta daugiau nei 9600 km geležinkelio, o kontinentinėje Rusijoje tuo metu buvo tik vienas geležinkelis, kurio ilgis siekė 27 km. Pastarasis iš Sankt Peterburgo vingiavo iki caro rezidencijų Puškine ir Pavlovske.
6. Somalis: jokių įstatymų ir tvarkos
Viena iš būtinų klestinčios ekonomikos priežasčių – efektyvi centralizuota valstybė. Be jos neverta viltis, kad bus užtikrinta tvarka, efektyvi teisinė sistema, ginčų sprendimo mechanizmai ar pagrindinės visuomenės gerovės.
Nors tokios šalys kaip Somalis ar Pietų Sudanas turi tarptautinės bendruomenės pripažįstamas vyriausybes, jos turi mažai galios už sostinės ribų, o gal ir jose. Abi valstybės buvo įkurtos ant visuomenių, kurios per istoriją niekada nebuvo sukūrusios centralizuotos valstybės, o buvo pasidalijusios į klanus, kuriuose sprendimus priimdavo vyrų tarybos. Nė vienas klanas niekada nesugebėjo dominuoti ar sukurti valstybėje pripažįstamų įstatymų ar taisyklių. Nebuvo ir jokių politinių postų, administratorių, mokesčių, vyriausybinių lėšų, policijos ar teisininkų – kitaip tariant, niekada neturėjo vyriausybės.
Tokia situacija išliko ir kolonijinio Somalio periodu. Britai nė nesugebėdavo surinkti balsavimo mokesčio – įprasto finansinio pagrindo jų kolonijoms Afrikoje. Nuo nepriklausomybės laikų – 1960 m. – buvo mėginama sukurti efektyvią centralizuotą valstybę, pavyzdžiui, per Mohamedo Siado Barrės diktatūrą, bet po daugiau kaip penkiems dešimtmečiams, galima nedvejojant teigti, kad jos žlugo. Pavadinkime tai Somalio taisykle: be centralizuotos valstybės negali būti įstatymų ir tvarkos negali būti tikros ekonomikos, o be pastarosios šalis yra pasmerkta žlugti.
7. Kolumbija: silpna centrinė valdžia
Kolumbija yra ne Somalis. Vis dėlto, jos vyriausybė taip pat negali arba nenori kontroliuoti bene pusės šalies, kurioje dominuoja kairiojo sparno sukilėliai ir vis daugiau dešiniojo sparno sukarintų grupuočių. Tikriausiai narkotikų prekeiviai ir slapstosi, bet dėl valstybės galių trūkumo didžiojoje šalies dalyje trūksta ne tik viešųjų paslaugų, pavyzdžiui, kelių, sveikatos apsaugos, bet ir aiškiai apibrėžtų ir įtvirtintų nuosavybės teisių.
Tūkstančiai kolumbiečių, gyvenančių provincijose, naudojasi ne tik neoficialiomis nuosavybės teisėmis arba tokiomis, kurioms trūksta juridinės galios. Nepaisant to, kad tai netrukdo žmonėms pirkti ir parduoti žemę, tokios nuosavybės teisės neskatina investuoti – netikrumas dažnai veda prie smurto.
1990 m. ir 2000 m. Kolumbijoje maždaug 5 mln. ha žemės buvo nusavinta, paprastai nusitaikius pistoletą. Padėtis tapo tokia bloga, kad 1997 m., centrinė valdžia leido vietos valdžiai provincijose uždrausti bet kokius žemės sandorius. Koks to rezultatas? Daugelis Kolumbijos vietovių iš esmės nesugebėjo įsilieti į šiuolaikinę ekonomikos veiklą ir pasiliko skursti, nekalbant jau apie tai, kad jos tapo ginkluotų sukilėlių ir kairiojo bei dešiniojo sparnų sukarintų organizacijų prieglobsčiu.
8. Peru: prastos viešosios paslaugos
Kalka ir netoli esantis Akomajas yra dvi perujiečių provincijos. Abi yra aukštai kalnuose, ir abejose gyvena inkų palikuonys, kurie augina tuos pačius augalus. Vis dėlto Alkomajas gyvena daug prasčiau: jo gyventojų vartojimas yra maždaug trečdaliu mažesnis nei Kalkoje.
Iš tiesų, pasiekti Alkomają iš regioninės sostinės Kusko, senovinio Inkų imperijos centro, yra kur kas sudėtingiau nei Kalką. Kelias į Kalką yra grįstas, o į Akomają – apgailėtinos būklės. Norint išvykti už Akomajo ribų, reikia arklio arba mulo. Kalkos gyventojai javus ir pupeles parduoda už pinigus, o Akomajo gyventojai tuos pačius javus augina tik savo pačių vartojimui. Tai įrodo, koks svarbus vaidmuo tenka infrastruktūrai.
9. Bolivija: politinis išnaudojimas
Bolivijos kalnakasybos istorija ilga – nuo ispanų laikų. Jos istorija dešimtmečius įplieksdavo konfliktus. 1952 m. Bolivijos gyventojai masiškai sukilo prieš tradicinį žemės ir kasyklų savininkų elitą. Šios revoliucijos lyderiai daugiausia buvo nuo valdžios nušalinti miestiečiai. Vos tik jie užgrobė valdžią, konfiskuodavo didžiąją dalį žemės ir kasyklų bei įsteigė politinę partiją – Revoliucinį nacionalinį judėjimą (RNJ).
Per pirmąjį tokį žemės ir kasyklų konfiskavimą nelygybė smarkiai sumažėjo, tačiau TNJ įkūrė vienpartinę valstybę ir pamažu panaikino politines teises, suteiktas 1952 m. Iki 1960 m. pabaigos nelygybė iš esmės jau buvo didesnė nei prieš revoliuciją.
Didžiajai daliai paprastų boliviečių vieną elitą tiesiog pakeitė kitas. Provincijose gyvenantys žmonės tebeturėjo neužtikrintas nuosavybės teises ir būdavo priversti parduoti savo balsus tam, kad gautų žemės, paskolą ar darbą. Skirtumas tik tas, kad užuot teikę šias paslaugas tradiciniams žemvaldžiams, dabar jie teikė jas RNJ.
10. Siera Leonė: kova dėl iškasenų
Intensyvi naudingųjų iškasenų eksploatacija kursto nestabilumą, nes skatina kitus nuversti dabartinį elitą ir perimti valdžią.
To pavyzdys – Siera Leonė. Siaka Stevensas ir jo Visų žmonių kongreso partija valdė šalį nuo 1967 iki 1985 metų taip lyg tai būtų asmeninis feodas.
Nedaug kas pasikeitė ir tada, kai S. Stevensas pasitraukė, perduodamas estafetės lazdelę savo protežė Josephui Momoh, kuris paprasčiausiai toliau grobstė.
Problema yra ta, kad tokios rūšies išteklių gavyba kelia didelių nuoskaudų ir skatina diktatoriškus vadovus trokšti valdžios bei grobstyti.
1991 m. kovo mėnesį Foday Sankoh Jungtinis revoliucinis frontas, remiamas ir veikiausiai vadovaujamas Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, įžengė į Siera Leonę ir įstūmė šalį į žiaurų, dešimtmečio trukmės pilietinį karą.
F. Sankoh ir Ch. Taylorą troško valdžios, kurią galėtų išnaudoti deimantams vogti. Jie taip elgtis būtų galėję dėl režimo, kurį jau buvo sukūręs S. Stevensas ir jo partija. Netrukus šalį apėmė chaosas. Pilietinis karas nusinešė maždaug 1 proc. visų šalies gyventojų gyvybių, o dar daugybę suluošino. Siera Leonės valstybė ir institucijos visiškai žlugo. Iki 1991 metų vyriausybės įplaukos nuo 15 proc. visų nacionalinių pajamų praktiškai sumažėjo iki nulio – valstybė tiesiog išnyko.
