Taip atsitiko, aptikus prieš 20 metų, 1995 m., laikraštyje „Nevskoje vremia“ („Nevos laikas“) išspausdintą ir viename rusiškame portale patalpintą kultinio rusų fantasto Boriso Strugackio straipsnį, pavadintą „Fašizmas – tai labai paprasta. Epidemiologinė atmintinė“.
Žinant, kad nemaža dalis mūsų jaunųjų skaitytojų jau nebemoka rusų kalbos, šią pasaulinio lygio rašytojo, mirusio 2012 m. , publikaciją išvertėme į lietuvių kalbą ir ją siūlome kiek patrumpintą. Skaitant originalą, neapleido mintis, kad autorius vis dar gyvas, o straipsnį jis parašė ką tik.
Tiesa, šiandien vargu ar rastume Rusijoje nors vieną leidinį, kuris išdrįstų skelbti tokius drąsius ir netgi pranašiškus fantasto samprotavimus.
***
„Maras mūsų namuose, o mes nemokame jo gydyti. Ne tik nemokame, mes netgi nesugebame nustatyti tikslios diagnozės. O tas, kuris jau užsikrėtė, deja, nepastebi esąs užsikrėtęs ir net nežino, kad serga.
Jam atrodo, kad jis viską žino apie fašizmą. Juk visiems aišku, kad fašizmas – tai juodi esesininkų mundurai, šiurkšti kapota kalba, pasisveikinimui į priekį ištiesta ranka, svastika, juodai raudonos vėliavos, žygiuojančios kolonos, žmonės-skeletai už spygliuotos vielos, riebūs dūmai iš krematoriumų kaminų, šėtoniškas fiureris su ūsiukais, storas Geringas, pensnė stiklais žybčiojantis Himleris ir dar daugybė kitų daugiau ar mažiau iš „Septyniolikos pavasario akimirkų“, „Žvalgo žygdarbio“ ar „Berlyno paėmimo“ pažįstamų figūrų (turima galvoje kažkada populiarūs sovietiniai kino filmai, – aut. pastaba).
О taip, mes puikiai žinome, kas yra fašizmas – vokiškasis fašizmas arba hitlerizmas. Bet mums niekada nekilo mintis, kad egzistuoja ir kitoks fašizmas, toks pat bjaurus, toks pat žiaurus, tačiau savas, naminis.
Ir būtent dėl to mes jo nematome, nors jis, tiesiai mums prieš akis, iš lėto auga mūsų šalies organizme kaip koks piktybinis navikas.
Fašizmas yra nacionalistų diktatūra. Vadinasi, fašistas – tai žmogus, išpažįstantis ir propaguojantis vienos tautos pranašumą prieš kitas tautas ir tuo pat metu besiilgintis „geležinės rankos“, „kietos disciplinos“ ir kitų totalitarizmo „gėrybių“.
Tiesa, mes atskiriame svastiką, paslėptą po runų ženklais. Iki mūsų ateina prikimę veblenimai, kviečiantys susidoroti su kitataučiais. Kartais mes pastebime bjaurius lozungus ir paveikslėlius ant mūsų namų sienų. Tačiau mes neleidžiame sau pripažinti, kad tai irgi fašizmas. Mums vis dar atrodo, kad fašizmas – tai juodi esesininkų mundurai, kapota užsienio kalba, riebūs dūmai iš krematoriumų kaminų, karas...
Šiuo metu Mokslų akademija, vykdanti prezidento įsakymą, karštligiškai bando suformuoti mokslinį fašizmo apibrėžimą. Reikia tikėtis, kad tai bus tikslus, išsamus, tinkantis visiems laikams apibūdinimas. Ir, savaime, suprantama, velniškai sudėtingas.
O juk fašizmas – tai labai paprasta!
Fašizmas yra nacionalistų diktatūra. Vadinasi, fašistas – tai žmogus, išpažįstantis ir propaguojantis vienos tautos pranašumą prieš kitas tautas ir tuo pat metu besiilgintis „geležinės rankos“, „kietos disciplinos“ ir kitų totalitarizmo „gėrybių“.
Ir tai viskas. Daugiau nieko fašizmo esmėje nėra. Diktatūra plius nacionalizmas. Vienos tautos totalitarinis valdymas. O visa kita – slaptoji policija, koncentracijos stovyklos, deginamos knygos, karas – išauga iš to nuodingo grūdo, kaip kad mirtis išauga iš vėžinės ląstelės.
Yra žinomos tam tikros geležinės diktatūros su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, pavyzdžiui, Stresnerio (A.Stroessner) diktatūra Paragvajuje arba Stalino diktatūra SSRS, tačiau kadangi jos nesirėmė nacionaline (rasine) idėja, šios diktatūros nebuvo fašistinės.
Yra valstybės, besivadovaujančios nacionaline idėja, pavyzdžiui, Izraelis, tačiau jei nėra diktatūros („geležinės rankos“, demokratinių laisvių slopinimo, slaptosios policijos dominavimo), tai irgi nėra fašizmas.
Galiu puikiai įsivaizduoti žmogų, kuris, susipažinęs su visomis šiomis mano definicijomis, abejodamas pasakys: „Tai pagal tave išeina, kad maždaug prieš 500–600 metų visame pasaulyje viešpatavo tik vieni fašistai: ir kunigaikščiai, ir carai, ir senjorai, ir vasalai...“
Tam tikra prasme ši pastaba yra taikli, bet ji teisinga... „atvirkščia tvarka“: fašizmas – tai užsilikęs feodalizmas, pergyvenęs ir garo mašinos, ir elektros, ir atomo amžių bei pasirengęs pergyventi kosminius skrydžius ir dirbtinį intelektą.
Fašizmas – tai užsilikęs feodalizmas, pergyvenęs ir garo mašinos, ir elektros, ir atomo amžių bei pasirengęs pergyventi kosminius skrydžius ir dirbtinį intelektą.
Feodaliniai santykiai dingo, o feodalinis mentalitetas pasirodė besąs gyvybingas ir stiprus, stipresnis net ir už garo mašiną, už elektrą, už visuotinį raštingumą ir net visuotinę kompiuterizaciją.
Jo gyvybingumas susijęs su tuo, kad feodalizmas yra kilęs iš iki feodalinių, t. y. iš pirmykštės bendruomenės santykių, iš beuodegių beždžionių bandos santykių: visi aplink mus yra svetimi, svetimi gyvena kaimyniniame miške, jie yra bjaurūs ir pavojingi, o mūsų būrio vedlys – nepakartojamai žiaurus, protingas ir visada nugalintis priešus.
Šis pirmykštis mentalitetas, regis, nesiruošia artimiausiu metu palikti žmonių giminės. Todėl fašizmas – tai feodalizmas šiandien. Ir rytoj.
Tik, gink Dieve, nepainiokite nacionalizmo su patriotizmu!
Patriotizmas – tai meilė savo tautai, o nacionalizmas – nepakantumas svetimam. Patriotas kuo puikiausiai žino, kad nebūna blogų ir gerų tautų – būna tik geri ir blogi žmonės. O nacionalistas visada mąsto „savi-svetimi“, „mūsiškiai-ne mūsiškiai“, „priešai-frajeriai“ kategorijomis, jis su neįtikėtinu lengvumu ištisas tautas gali apšaukti niekšais, kvailiais ar banditais.
Tai pagrindinis fašistinės ideologijos bruožas – skirstyti žmones į „savus“ ir „ne savus“. Stalininis totalitarizmas rėmėsi panašia ideologija, todėl šie režimai tokie panašūs: tai žmogžudžių, kultūros griovėjų ir militaristų režimai.
Žinoma, ne kiekvienas, kuris meluoja, yra fašistas, tačiau kiekvienas fašistas būtinai meluoja. Jis tiesiog yra priverstas meluoti.
Tik fašistai žmones skirsto pagal rases, o stalinistai – pagal klases.
Labai svarbus fašizmo bruožas – melas.
Žinoma, ne kiekvienas, kuris meluoja, yra fašistas, tačiau kiekvienas fašistas būtinai meluoja. Jis tiesiog yra priverstas meluoti.
Jei diktatūrą atskirais atvejais ir galima būtų pateisinti ar iš dalies – paaiškinti, tai nacionalizmą paaiškinti galima tik griebiantis melo: kažkokiais netikrais „Protokolais“ arba tokio lygio samprotavimais kaip antai „žydai nugirdė rusų tautą“, „visi kaukaziečiai – apsigimę banditai“ ir panašiai. Todėl fašistai meluoja. Ir visada melavo. Ir niekas geriau jų neapibūdino už Ernestą Hemingway: „Fašizmas – tai banditų skleidžiamas melas.“
Taigi, jei jūs staiga „suvokėte“, jog tik mūsų tauta yra verta visuotinio gėrio, o visos kitos tautos yra antrarūšės, sveikinu: jūs žengėte pirmąjį žingsnį fašizmo link.
Po to jus būtinai aplankys išganinga mintis, kad aukštų tikslų mūsų tauta pasieks tik tada, jei bus įvesta geležinė tvarka, kuri užčiaups visus tuos rėksnius ir rašeivas, postringaujančius apie laisves, jei pastatys prie sienos (be tyrimo ir teismo) visus, kurie eina prieš srovę, o kitataučius kaip reikiant prigriebs.
Ir kai jūs visam tam pritarsite – procesas bus pasibaigęs, jūs jau tapote fašistu.
Jūs nedėvite juodo munduro su svastika. Jūs neturite įpročio rėkti „Heil!“ Jūs visą gyvenimą didžiavotės savo šalies pergale prieš fašizmą ir galbūt net pats asmeniškai padėjote tą pergalę priartinti. Bet jūs leidote sau stoti į kovotojų už nacionalistų diktatūrą gretas, todėl jūs esate fašistas. Štai kaip viskas paprasta! Kaip baisiai paprasta.
Istorijos kelias jau nutiestas, istorijos logika yra negailestinga ir kai tik į valdžią ateis mūsų fiureriai, pradės veikti suderintas konvejeris: kitaip mąstančiųjų ir besipriešinančiųjų pašalinimas – koncentracijos stovyklos – kartuvės – pasaulinės ekonomikos smūgiai – militarizacija – karas...
Ir jei jūs, staiga atsitokėjęs, užsinorėsite sustabdyti šį baisųjį konvejerį, būsite negailestingai sunaikintas kaip paskutinis demokratas internacionalistas.
Jūsų vėliavos bus ne raudonai rudos, o, pavyzdžiui, juodai oranžinės. Ir savo susirinkimuose jūs šauksite ne „Heil“, o „Slava!“ („Šlovė“!)
Pas jus nebus štumbarfiurerių, o bus kokie nors atamanai-brigadininkai, tačiau fašizmo esmė – nacių diktatūra – išliks, vadinasi, išliks melas, kraujas, karas – dabar galbūt jau atominis.
Mes gyvename pavojingu metu. Maras mūsų namuose. Jis pirmiausia puola įžeistuosius ir pažemintuosius, o jų tiek daug mūsų laikais.
Ar gali apsisukti istorijos ratas? Ko gero, gali – jei to panorės milijonai. Tai imkime ir nenorėkime šito. Juk daug kas priklauso nuo mūsų pačių. Ne viskas, žinoma, bet daug kas.“
