– Tarptautinė bendruomenė įsitempusi seka Donaldo Trumpo „Twitterio“ paskyrą. Ką tokia situacija reiškia Vakarų demokratijoms?
– Bendrauti su gyventojais, aplenkdamas savo partiją bei tradicines medijas, pradėjo Barackas Obama. Tam apibūdinti pasitelkiu paradoksalią „tiesioginės reprezentacijos“ sąvoką. Nes prie tiesioginės demokratijos formos juk iš esmės nepereinama. Esame ir toliau atstovaujami politinių reprezentantų, tik dabar tarp mūsų ir jų mezgasi tiesioginis ryšys, įgalinantis naujo tipo tapatinimąsi ir sudarantis regimybę, tarsi mes patys dalyvautume sprendimo procesuose. Trumpas tik išplėtojo, išpūtė šią jau egzistavusią tendenciją.
– Ar galima būtų teigti, kad stebime revoliucines mūsų demokratinių institucijų transformacijas?
– Reprezentacinė demokratija, susiformavusi po Antrojo pasaulinio karo, išties yra dramatiškame keitimosi procese. Tai nereiškia, kad naujieji populistai puola institucines struktūras. To daryti jiems paprasčiausiai nėra reikalo. Šiuo metu mūsų stebimi pokyčiai vyksta veikiau jau kalbos lygmenyje.
Kas Trumpui „Twitteryje“ ypač patinka – tai galimybė išsiversti su nedaugeliu žodžių. Jis pasitelkia kalbą, kuri neleidžia adresatams svarstyti, kuri verčia juos tiesiog pritarti arba atmesti. Lygiai kaip romėnų forume senojoje Romoje, kur liaudis savo pritarimą išreikšdavo rankos gestais. Naujasis populizmas iš esmės sukuria situaciją, grąžinančią mus į Romos respubliką: aidi džiūgavimo ir atmetimo šauksmai, ritasi emocinės žavėjimosi ar pasipiktinimo politiniais veikėjais bangos.
– Kokį vaidmenį tuose procesuose vaidina didžiųjų politinių partijų būklė?
– Politinės partijos išgyvena sunkią krizę. Italijoje dėl korupcijos skandalų ji prasidėjo jau devintojo dešimtmečio pradžioje: anuomet į valdžią atėjo Silvio Berlusconi. Panašią raidą dabar stebime ir Prancūzijoje bei Anglijoje, bet užvis aiškiausiai – Jungtinėse valstijose. Matome, kaip sunkiai respublikonams sekasi susitarti su savo kandidatu. Partijoje jaučiamas didžiulis pasimetimas ir susiskaldymas – dramatiškų pokyčių ženklai.
Vietoj partijų dabar iškyla pavienės vadovaujančios figūros, turinčios talentą.
Mūsų reprezentacinės demokratijos savo esme yra partijų demokratijos. Tad labai neaišku, į kurią pusę mes judame, kas mūsų laukia ateityje. Vietoj partijų dabar iškyla pavienės vadovaujančios figūros, turinčios talentą, panašiai kaip Machiavellio (Renesanso politiko bei mąstytojo Niccolo Machiavelli – red.) kunigaikštis, mobilizuoti savo šalininkus be institucijų pagalbos. Tai, ką mes dabar patiriame, yra reprezentacinės demokratijos transformacija, pritaikyta liaudžiai.
– Kokie pokyčiai įstūmė partijas į šią fundamentalią krizę?
– Nepatrauklios partijos ir naujųjų medijų atveriamos galimybės – du svarbūs veiksniai, lengvinantys charizmatiškų vadovaujančių asmenybių iškilimą, kas partijas, savo ruožtu, stumia į dar gilesnę krizę. Nes populistiniai lyderiai nesuinteresuoti organizacijomis, kurios galėtų juos kontroliuoti arba priversti laikytis kokių nors partijų įstatų. Iš esmės jos siekia turėti savo pačių partijas. Todėl Berlusconi savo laiku įkūrė Forza Italia („Pirmyn, Italija“). O dabar panašiai daro Trumpas, tik ne su visa respublikonų partija, o su jos grupe.
– Ką tokioje sudėtingoje situacijoje galėtume daryti mes, brandūs, atsakingi piliečiai?
– Vargu ar pavyktų įtikinti žmones ignoruoti Donaldo Trumpo „Twitterio“ paskyrą. Todėl pirmiausia atsakomybė tenka klasikinėms medijoms, laikraščiams ir televizijai. Juk ir jie nemažai prisidėjo prie Trumpo sėkmės: pranešinėdami apie kiekvieną jo pasisakymą, jie suteikė jam didžiulę publiką. Užuot sekusios jo žodžius, medijos turėtų telkti dėmesį į jo veiksmus. Ką jis daro? Kokius sprendimus priima? Privalome atitolti nuo Trumpo asmens ir grįžti prie politinių temų.
Privalome atitolti nuo Trumpo asmens ir grįžti prie politinių temų.
Be to, derėtų daugiau domėtis politinėmis partijomis. Didžiulis mūsų dienų iššūkis – politinių partijų reforma. Kaip dar trečiajame pereito amžiaus dešimtmetyje yra konstatavęs austrų teisės istorikas Hansas Kelsenas, milijonais rinkėjų besiremianti demokratija be partijų funkcionuoti negali. Ir tai neturi nieko bendro su elitarizmu. Tikrasis elitarizmas kaip tik ir yra toks, kurio mes negalime kontroliuoti. Kaip tai matome Donaldo Trumpo atveju.
