„Norėjau atsikirsti, bet susilaikiau, – prisimena 53 metų Vinicio, pasakodamas apie save CNN žurnalistams. – Jaučiau, kaip kyla mano kraujo spaudimas.“ Autobusu jis važiavo stovėdamas.
„Autobuse buvo daug žmonių, jie viską girdėjo, bet niekas nieko nepasakė.“
Vinicio yra pratęs prie nepažįstamųjų negeranoriškumo. Jis serga neužkrečiama genetine liga, pirmojo tipo neurofibromatoze. Dėl to visas jo kūnas, nuo galvos iki kojų, nusėtas ataugomis, patinimais ir niežtinčiais skauduliais. Ta pačia liga sirgo ir jo motina bei, šiek tiek lengvesne forma, sesuo.
Vinicio teta Caterina Lotta pasakoja, kad jo baltiniai dažnai būna permirkę iš žaizdų tekančiu krauju.
Lapkričio pradžioje jis su teta iš šiaurės Italijos nuvyko į Vatikaną, kur dalyvavo susitikime su popiežiumi Pranciškumi. Vinicio, kuriam sunku ilgai stovėti, sėdėjo vežimėlyje.
„Nesitikėjome, kad atsidursime taip arti popiežiaus, tačiau šveicarų gvardija mus vis vedė priekin, kol atsidūrėme pirmos eilės kampe“, – prisimena C.Lotta. – Kai jis prie mūsų priėjo, pamaniau, kad paduos man ranką. Tačiau jis nuėjo tiesiai prie Vinicio ir stipriai jį apkabino. Maniau, kad man jo nebeatiduos, taip smarkiai jį suėmė. Mes nekalbėjome. Nieko nesakėme, jis tik į mane pažiūrėjo, tarsi bandytų pamatyti kažką labai giliai, gražiu žvilgsniu, kokio niekada nesitikėjau.“
Vinicio, pratusį prie nuostabos ir baimės žvilgsnių, iš pradžių pontifiko ryžtas nustebino: „Jis nė kiek nebijojo mano ligos. Apkabino mane nieko nepasakęs. Aš sudrebėjau. Pajutau šilumą.“
Tokiomis akimirkomis dažnai įsimena keistos smulkmenos. „Įsistebeilijau į jo batus. Jie buvo tokie, – nusijuokia Vinicio teta, ištiesdama rankas. – Pagalvojau, taip, tai žmogus, kuris vaikšto.“
Susitikimas tetruko minutę ir netrukus Vinicio su teta jau buvo autobuse, abu sukrėsti ir kupini džiaugsmo. „Jis buvo tarsi nesavas, – sako C.Lotta. – Visas drebėjo.“
„Jaučiausi tarsi namo grįžčiau atjaunėjęs dešimčia metų, tarsi nuo mano pečių nukrito didelė našta“, – prisimena Vinicio.
Tačiau gyvenimas netrukus grįžo į įprastas vėžes. Jis grįžo į darbą senelių namuose, kur surenka ir išmeta šiukšles bei atlieka kitus nedidelius darbus. Laisvesnėmis akimirkomis jis mėgsta pasišnekučiuoti su namų gyventojais, kurie, regis, nepastebi jo ligos. Mėgstamiausia pokalbių tema – „Juventus“, mėgstamiausios jo futbolo komandos, pergalės ir nesėkmės.
Užsiminus, kad galbūt ir kiti Italijos klubai yra neblogi, jis tik purto galvą ir piktai gestikuliuoja rankomis.
Pabaigęs darbą Vinicio dviračiu grįžta į savo butą, kuriame gyvena su seserimi Morena. Teta Caterina sako, kad jis tingi suktis virtuvėje ir dažnai susitepa sumuštinį tik todėl, kad nereikėtų plauti indų.
Senelių namų direktorius Diego Munari sako, kad Vinicio energija ir gera nuotaika padeda palaikyti gyventojų ūpą: „Kasdien jis čia sutinka daugybę žmonių, kuriems jis patinka, kurie su juo kalbasi ir juokauja.“
Pabaigęs darbą Vinicio dviračiu grįžta į savo butą, kuriame gyvena su seserimi Morena. Teta Caterina sako, kad jis tingi suktis virtuvėje ir dažnai susitepa sumuštinį tik todėl, kad nereikėtų plauti indų.
Žurnalistai bandė susisiekti su Vinicio nuo pat lapkričio pradžios, kai viešumoje pasirodė jo su popiežiumi nuotraukos.
Iš pradžių šeima dvejojo, bet susitikimas su Pranciškumi įkvėpė drąsos. „Jaučiuosi stipresnis ir laimingesnis, – sako jis. – Jaučiu, kad galiu judėti pirmyn, nes Viešpats mane saugo.“
„Žmonės jį pamatė, tad galbūt nebebus tokie atsainūs“, – sako jo teta, kuri tikisi, kad popiežiaus apkabinimas ir žiniasklaidos susidomėjimas atkreips visuomenės dėmesį į neurofibrozę. Ji nerimauja, kad Italijai mažinant išlaidas sveikatos apsaugai ir socialinėms paslaugoms jos sūnėnas gali pajusti skirtumą.
Vinicio su malonumu prisimena susitikimą su popiežiumi, bet sako dar turintis nebaigtų reikalų.
„Tikiuosi, kad jis su manimi susisieks ir mes galėsime susitikti akis į akį. Turiu daug ką jam pasakyti“, – sako Vinicio. Tai nebūtų pirmas kartas, kai Pranciškus netikėtai pats paskambina žmonėms.
O ką jis norėtų pasakyti popiežiui? Vinicio papurto galvą: „Tai tik tarp mūsų.“
