Istorikas apie neišmoktas Vakarų pamokas: jie padeda Ukrainai kariauti, bet ne laimėti

T.Gartono Asho nuomone, šiuo metu pasaulis stokoja suvokimo, kad jam reikalinga Ukrainos pergalė prieš Rusiją.

„Maždaug pusė Europos vis dar puoselėja iliuziją, kad yra kažkokia pusiaukelė lygtyje: „Rusija neturi laimėti, o Ukraina neturi pralaimėti“. Pirmiausia paklauskime, ką tai reiškia: „Ukraina nepralaimės“? Turiu aiškų atsakymą: Ukraina nepralaimi – vadinasi, Ukraina pralaimi.

„Postimees“/„Scanpix Baltics“/Oksfordo profesorius, istorikas Timothy Gartonas Ashas

Tokią atgrasymo politiką taiko Jungtinių Valstijų prezidento Joe Bideno administracija, tam tikru mastu – nors dabar jau mažiau – kanclerio Olafo Scholzo vyriausybė Vokietijoje ir kitos sostinės. Jos poveikis – sudaryti sąlygas Ukrainai tęsti kovą, bet ne laimėti.“

Tačiau istorikas pabrėžė, kad Ukrainos pergalės klausimas yra Europos saugumo klausimas: „Vladimiras Putinas tikriausiai tiesiogiai nepuls Estijos, bet Moldovai iškiltų didelė grėsmė“.

Be to, Rusijos pralaimėjimas taptų akivaizdžiu signalu Kinijai: „Jūs matote Vladimirą Putiną Pekine su Xi Jinpingu. Matote, kokie jie artimi. Jei norite paskatinti Xi Jinpingą pradėti mojuoti kardais prieš Taivaną, leiskite Vladimirui Putinui laimėti Ukrainoje“.

Kinija, Indija, Turkija, Indonezija, Šiaurės Korėja Korėja, Saudo Arabija, Pietų Afrika, Brazilija – visos šios didžiosios neeuropinės valstybės mano, kad Rusija kariauja su Vakarais, o ne su Ukraina.

Era po Berlyno sienos griūties

Sudėtinga apibrėžti, ką iš tikrųjų reiškia Ukrainos pergalė. Kyjivas ne kartą minėjo, kad pergalė reikštų prarastų teritorijų susigrąžinimą ir visišką Rusijos pajėgų išvedimą iš Ukrainos teritorijos. Profesorius pastebi, kad pergalė nurodo į tokią situaciją, kai dauguma ukrainiečių tikės, jog pergalė buvo pasiekta, o dauguma rusų ir likęs pasaulis manys, kad tai yra Rusijos pralaimėjimas.

„Praėjusių metų spalio mėn. kartu su Europos užsienio santykių tarnyba atlikto Oksfordo mokslinių tyrimų projekto apklausa rodo, kad Kinija, Indija, Turkija, Indonezija, Šiaurės Korėja Korėja, Saudo Arabija, Pietų Afrika, Brazilija – visos šios didžiosios neeuropinės valstybės mano, kad Rusija kariauja su Vakarais, o ne su Ukraina“, – išskyrė T.Gartonas Ashas.

Anot istoriko, tai tik parodo, kad minėtos šalys priėmė Rusijos skelbiamą naratyvą apie menamą Maskvos kovą prieš Vakarus, todėl konfrontacijos grėsmė stiprėja: kol vieni manys, kad pralaimėjo Ukraina, kiti galvos, kad Rusijai nusileido Vakarai ir Europa.

Jis pastebi, kad, nors yra stiprų palaikymą Ukrainai išreiškiančių Europos lyderių, tokių kaip Estijos premjerė Kaja Kallas ar Čekijos prezidentas Petras Pavelas ar Danijos ministrė pirmininkė Mette Frederikson, tačiau Berlyno pozicija tebėra santūri.

„Photothek“/„Picture Alliance“/„Scanpix“/Vokietijos kancleris Olafas Scholzas ir Gynybos ministras Borisas Pistorius

„Eskalacijos baimė. Akivaizdu, kad Joe Bideno nurodymas (patarėjui nacionalinio saugumo klausimais) Jake'ui Sulivanui buvo toks: neįvelk manęs į Trečiąjį pasaulinį karą. Ergo, vykstant kovoms Charkive, ukrainiečiams sakoma: „Negalima naudoti jokių vakarietiškų ginklų šūviams Rusijos teritorijoje“, – kalbėjo istorikas.

O.Scholzas garsėja tuo, kad kruopščiai apmąsto kiekvieną sprendimą. Tai neabejotinai gera savybė priimant sprendimą dėl investicijų taikos metu veikiančiam verslui, bet ne tada, kai bandoma padėti šaliai, kovojančiai dėl savo išlikimo pasaulio žemėlapyje.

Norint suprasti, kodėl skirtingos Europos šalys ne vienodai reaguoja į karą Ukrainoje, pasak profesoriaus, svarbu pažvelgti į jų istoriją.

„Čekija turi savo istoriją su Rusija. Jungtinėje Karalystėje užtenka pasakyti, kad Vladimiras Putinas yra naujasis Hitleris, ir žmonės iškart supranta. Didžioji Britanija turi būti kovojančių už laisvę prieš naująjį Hitlerį pusėje.“

T.Gartonas Ashas savo knygoje laikotarpį po Berlyno sienos griūties, ypač 2000-ųjų pradžią ir vidurį, vadina „po sienos“ era, kuomet Vakarai įtikėjo save, kad istorija tiesiog neišvengiamai eina jų keliu, demokratijos, laisvės kryptimi.

„Tapome savimi patenkinti. Pernelyg pasitikėjome savimi, taip pat ir savo ekonominiu modeliu. Prisiminkite, kad 2008 m. įvyko du dalykai. Vienas iš jų buvo tai, kad Vladimiras Putinas užgrobė du didelius Sakartvelo teritorijos gabalus (Pietų Osetiją ir Abchaziją). Antrasis – pasaulinės finansų krizės pradžia, dėl kurios Vakarų demokratinis kapitalizmas, ypač euro zona, (bet ne) autoritarinis Rytų kapitalizmas, pateko į ilgalaikę krizę“, – aiškino profesorius.

Niekada negali žinoti, kas būtų nutikę, bet galima manyti, kad galbūt nebūtume atsidūrę tokioje bėdoje, kokioje esame dabar.

Neišprovokuota Rusijos invazija į Ukrainą žymi visiškai naujo laikotarpio pradžią.

„Era „po sienos“ prasidėjo 1989 m. lapkričio 9 d. (Berlyno sienos griuvimo dieną) ir baigėsi 2022 m. vasario 24 d. Galvoju, kad ji baigėsi. Ir tai tikrai svarbu, nes istorijoje ir politikoje, kaip ir romantikoje, pradžia yra labai svarbi. Tai, ką nuveiksite pirmaisiais metais ar pirmąjį mėnesį, yra svarbiau nei tai, ką nuveiksite 27-aisiais santuokos metais.

Pažvelkite į penkerius metus po 1945-ųjų. Buvo nustatytos tarptautinės tvarkos sąlygos kitam pusšimčiui metų ir iš dalies galiojančios net iki šiol. Pirmieji keleri metai po 1989 m. – ta pati istorija. Tokiems laikotarpiams būdinga tai, kad yra daugybė alternatyvų“, – aiškino T.Gartonas Ashas.

Lemtinga klaida

Kalbėdamas apie V.Putino Rusiją jis išskiria 2014-uosius kaip lūžio tašką, kai Vakarai padarė lemtingą klaidą.

„Jei tuo metu būtume reagavę daug ryžtingiau, Rusijai pritaikę daug griežtesnes sankcijas, sumažinę energetinę priklausomybę nuo Rusijos, o ne padidinę ją, ėmęsi kovoti su nešvariais rusiškais pinigais, besisukiojančiais tokiuose miestuose kaip Londonas, apsiginklavę, padėję Ukrainai stiprinti karines pajėgas, pasiuntę Vladimirui Putinui daug aiškesnę žinią... Niekada negali žinoti, kas būtų nutikę, bet galima manyti, kad galbūt nebūtume atsidūrę tokioje bėdoje, kokioje esame dabar.“

„AP“/„Scanpix“/Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas

Paklaustas, ar Vakarai išmoko savo pamoką, T.Gartonas Ashas pastebėjo, kad tai įvyko per vėlai.

„Dabar visi staiga kalba apie Rusijos imperializmą. Pagaliau supratome, kad vienas sakinys yra dabartinių laikų istorijos esmė: „Imperija smogia atgal“.

Tą pamoką, kad būtina būti griežtesniems, supras tie, kuris vaikšto į analitinius centrus, universitetus ar redakcijos susirinkimus, bet jis abejoja, ar tai suvokia platesnė visuomenė.

Profesorius pažymėjo, kad tokio supratimo neturi ir kai kurios šalys Europos Sąjungoje. Pavyzdžiui, Vengrija.

„Viktoras Orbanas eina kita kryptimi. V.Orbanas rodo, kad galima turėti hibridinį režimą, kuris nebėra tinkama demokratija, o rinkimų autoritarinis režimas, vykdantis apsidraudimo tarp Vakarų, Kinijos, Rusijos ir kitų didžiųjų valstybių politiką, net ir būdamas visateise Europos Sąjungos nare. Ir tai kelia didžiulį nerimą.

Tokiems režimams, kaip Vladimiro Putino, būdinga tai, kad jie nelankstūs, bet retkarčiais lūžta.

Aleksandaras Vučičius tai daro Serbijoje, Turkija tai daro. Indija tai daro. Daugybė kitų šalių tai daro. Mes tiesiog turime su tuo susitaikyti ir rasti būdą, kaip su tuo kovoti. Tačiau neturėtume susitaikyti su tuo, kad tai įmanoma visateisėje Europos Sąjungos valstybėje narėje.“

Geriausia išeitis

T.Gartono Asho nuomone, geriausia išeitis būtų pokyčiai pačioje Rusijoje. Jis pastebi, kad neturime daug vilčių to tikėtis, tačiau nereikėtų tokios galimybės atmesti: „Tokiems režimams, kaip Vladimiro Putino, būdinga tai, kad jie nelankstūs, bet retkarčiais lūžta.“

Anot profesoriaus, tokius pokyčius gali įkvėpti tik Rusijos pralaimėjimas, o ne pergalė.

„SIPA“/„Scanpix“/Pasiruošmas Pergalės dienos paradui

„Po Krymo karo sekė vergų išlaisvinimas. Po Rusijos-Japonijos karo sekė 1905 m. revoliucija. 1917 m., kai Rusija iš esmės pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą, įvyko dvi revoliucijos.

Sovietų Sąjunga pralaimėjo Afganistane, ir tai buvo viena iš priežasčių, lėmusių Michailo Gorbačiovo pralaimėjimą, o vėliau jie pralaimėjo Šaltąjį karą. Taigi Rusija tikrai gali pralaimėti. Ir dažnai, kai ji pralaimėdavo, tai paskatindavo politinius pokyčius pačioje Rusijoje.“