Laikinasis Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Deščycia į stalą barbena savo užrašais ir pradeda kalbėti. Jis jaudinasi, jo angliškas garsas „th“ labiau panašus į „d“, o „r“ skamba per kietai. Tačiau jo žodžiai yra malonūs – jis sako, kad gera turėti kaimyną, kuris „mus supranta“.
Prieš jį sėdi jo kolega iš Lenkijos – Radoslawas Sikorskis. Jis kantriai laukia, kol kalbą pabaigs A.Deščycia ir prabyla sena lenkiška patarle: „Tik skurde supranti, kas yra tikrieji tavo draugai“. „Lenkija yra Ukrainos draugė, – jis pabrėžia. – Mes esame strateginiai partneriai.“
Iš pradžių niekas jo neklausė: nei prancūzai, kuriems labiau rūpėjo Viduržemio jūros regionas, nei vokiečiai, kuriuos apakino bandymas išlaikyti pozityvius santykius su rusais
Užsienio reikalų ministras iš Varšuvos turi viską, ko trūksta A.Deščyciai. Jis studijavo Oksforde, tobulai kalba angliškai. Jis tiksliai žino, ko nori. Jis sako, kad Kijevui būtinos reformos, Ukraina turi kovoti su korupcija, pagerinti savo sienų kontrolę ir padaryti viską, kas jos galiose, kad būtų sustabdytas kraujo liejimas Rytų Ukrainoje. Pabaigoje jis pareikalauja, kad Ukrainos vyriausybė galų gale atšauktų Lenkijos produktų importo kvotas.
51-erių R.Sikorskis, vedęs JAV žurnalistę ir istorikę Anne Applebaum, Lenkijos Užsienio reikalų ministerijai vadovauja nuo 2007 metų.
Tačiau jo vaidmuo Europos Sąjungoje ir jos santykiuose su rytinėmis kaimynėmis tapo labai svarbus nuo krizės Ukrainoje pradžios. Iš pradžių niekas jo neklausė: nei prancūzai, kuriems labiau rūpėjo Viduržemio jūros regionas, nei vokiečiai, kuriuos apakino bandymas išlaikyti gražius santykius su rusais.
R.Sikorskis buvo teisus. Ir dabar šis žmogus, kuris kadaise negalėjo grįžti į gimtinę dėl komunistų paskelbtos karinės padėties, nori užkirsti kelią neosovietinio šešėlio plitimui Rytų Europoje. Būtent todėl Ukraina tapo svarbiausia jo užduotimi. Pastarosiomis savaitėmis jis yra dažnas svečias Kijeve. R.Sikorskis taip pat nuolat važinėja į Briuselį ir Berlyną.
Vasario mėnesį kartu su kolegomis iš Vokietijos ir Prancūzijos jis buvo tarpininkas tarp Maidano kovotojų ir prezidento Viktoro Janukovyčiaus režimo. Idealiai pasiūtu kostiumu vilkintis R.Sikorskis tuomet pajuodusiose palapinėse lankė maidanininkus ir padėjo pasiekti kompromisą. Deja, mažiau nei po 24 valandų jis žlugo.
Dirbo su mudžahedinais
Jis nori matyti, kaip Vakarai pasipriešina Maskvai ir, jeigu reikia, pagrasina Rusijai kariniu atsaku
R.Sikorskis tikisi, kad Ukrainoje galima išvengti pilietinio karo. Labiausiai jis viliasi, kad NATO ir ES galų gale liausis itin atsargiai bendrauti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Jis nori matyti, kaip Vakarai pasipriešina Maskvai ir, jeigu reikia, pagrasina Rusijai kariniu atsaku.
Daugelis lenkų žavisi savo užsienio reikalų ministro ryžtingumu didžiausios šio amžiaus krizės akivaizdoje.
Lenkijoje leidžiamas žurnalas „Newsweek Polska“ rašo, kad R.Sikorskio vedama Lenkija galų gale Europoje vykdo tikrą realpolitik. Jo pirmtakai nuolat vaidino aukas – aiškindavo, kad Lenkijai vis nesiseka dėl blogų kaimynų ketinimų.
Negalima atmesti, kad kitokiam R.Sikorskio braižui padėjo ir tinkamas laikas – jis savo darbą pradėjo tuo metu, kai Geležinės uždangos žaizdos galų gale pradėjo gyti. Lenkija 1999 m. tapo NATO, 2004 m. – ES nare.
R.Sikorskis pradėjo dalyvauti pasipriešinimo komunistams judėjime dar mokykloje. Kai šalies komunistiniai lyderiai 1981 m. gniaužė „Solidarumo“ judėjimą, įvedė karinę padėtį ir suiminėjo tūkstančius opozicijos atstovų, R.Sikorskis buvo Didžiojoje Britanijoje. Jis ten kuriam laikui ir liko – Oksforde studijavo filosofiją, politikos mokslus ir ekonomiką.
Įgijęs aukštąjį išsilavinimą jis dirbo žurnalistu – britų laikraščiams ir žurnalams rašė iš Afganistano, kur kelis mėnesius praleido su mudžahedinais, kovojančiais su sovietų armija. Jis taip pat laimėjo Geriausios pasaulio fotografijos apdovanojimą už vieną Afganistane darytą nuotrauką.
Jis pats norėjo tapti sprendimų priėmėju ir vykdyti permainas, o ne apie jas rašyti
Tačiau R.Sikorskiui nepakako tik rašyti apie pasaulio įvykius. Jis pats norėjo tapti sprendimų priėmėju ir vykdyti permainas, o ne apie jas rašyti.
Dešimtajame dešimtmetyje jis įžengė į politikos pasaulį – tapo gynybos ministro pavaduotoju. Tuomet pagrindinė užduotis buvo – užtikrinti, kad Lenkija nebūtų laikoma antrarūše NATO nare.
Jam ypač nepatiko tai, kad Lenkijos teritorijoje nebuvo NATO karinės bazės, tuo tarpu iš lenkų buvo tikimasi dalyvauti tarptautinėse misijose, pavyzdžiui, Jugoslavijoje.
Šis klausimas R.Sikorskiui yra itin svarbus ir šiandien. NATO, anot jo, labai apleido savo rytines nares bijodamas gadinti santykius su rusais.
R.Sikorskis mano, kad Rusija tokią NATO politiką laiko silpnumo požymiu. Ypač dabar, kai Maskva Ukrainoje bando, kiek toli ji gali eiti. Kaip ir daugelis, kurie užaugo komunistinėje eroje, R.Sikorskis nepasitiki Rusija. Jis Vokietijos poziciją Kremliaus atžvilgiu laiko pernelyg nuolaidžia, ir šis požiūrių skirtumas jau kurį laiko yra rakštis Berlyno ir Varšuvos santykiuose.
Įkvėpimas – iš žmonos
„Raudonoji armija buvo sulaikyta Amerikos karių, ginklų, tankų ir branduolinių ginklų. Diplomatija buvo niekuo dėta.“ Tai – ne R.Sikorskio mintys, o ištrauka iš jo žmonos Anne Applebaum komentaro Vokietijos laikraštyje „Die Welt“. Žmonės iš šios poros aplinkos teigia, kad ji daro didelę įtaką R.Sikorskio politikos planams ir strategijoms.
A.Applebaum tiki, kad Geležinė uždanga griuvo todėl, kad Vakarai galų gale įrodė esantys kariniu požiūriu stipresni nei Rytai
A.Applebaum – puikiai kritikų vertinama Sovietų Sąjungos istorijos ekspertė, gavusi Pulitzerio premiją už savo knygą „Gulagas“. Naujausioje savo knygoje „Geležinė uždanga“ ji rašo apie totalitarinių sistemų naudojamus metodus.
A.Applebaum tiki, kad Geležinė uždanga griuvo todėl, kad Vakarai galų gale įrodė esantys kariniu požiūriu stipresni nei Rytai – sėkminga Vokietijos vykdoma Ostpolitik tik iš dalies prie to prisidėjo.
Šį požiūrį palaiko ir jos vyras, kuris dabar vis pabrėžia, kad Berlynas daro klaidą atidėliodamas dar griežtesnių sankcijų Rusijai paskelbimą.
Lenkas ir amerikietė pirmą kartą vienas kitą pamatė 1989 metais. R.Sikorskis buvo neseniai grįžęs į Lenkiją, ir jie abu susitiko Varšuvoje prieš turėjusią vykti Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio spaudos konferenciją.
Tačiau kadangi jos išvakarėse griuvo Berlyno siena, H.Kohlis skubiai išvyko į Vokietiją. R.Sikorskis ir A.Applebaum bergždžiai laukė Vokietijos kanclerio. Galiausiai jie abu nusprendė kartu vykti į Berlyną. „Mes praleidome devynias valandas bloguose keliuose mano neįsivaizduojamai mažame „Daihatsu“ automobilyje“, – prisimena A.Applebaum.
Būsimas NATO arba ES vadovas?
Nuo to laiko pora tapo Lenkijos politikos įžymybe. Jie kartu su dviem vaikais gyvena ūkyje netoli Bydgoščiaus – vieno iš svarbiausių Lenkijos industrinių centrų. Jų baltų namų įėjimą puošia kolonos, o aplink pastatą – nuostabaus grožio parkas.
Visame pasaulyje žinoma politikos apžvalgininkė A.Applebaum Lenkijoje geriau pažįstama kaip lenkiškų valgių receptų knygos autorė.
Lenkijos dienraštis, pabrėždamas B.Komorowskio paprastumą, jį apibūdino kaip „vyriškį, kuris sėdi namuose su dubeniu karštos sriubos“. Britiško abejingumo kupinas R.Sikorskis – visiška priešingybė
R.Sikorskio 50-mečio jubiliejuje praėjusiais metais dalyvavo ir buvusi jo mergina – aktorė Olivia Williams, vaidinusi tokiuose filmuose kaip „Šeštasis pojūtis“ ir Romano Polanskio „Vaiduoklis“. kartą moterų žurnalui ji pasakojo, kad R.Sikorskis jaunystėje buvo labai ambicingas ir stropus studentas.
Tačiau R.Sikorskio kosmopolitiškumas, tobula anglų kalba ir intelektuali žmona žavi ne visus lenkus.
Prieš ketverius metus jis siekė, kad Piliečių platforma jį keltų kandidatu prezidento rinkimuose. Tačiau Piliečių platforma pasirinko Bronislawą Komorowskį.
Tuomet vienas Lenkijos dienraštis, pabrėždamas B.Komorowskio paprastumą, jį apibūdino kaip „vyrą, kuris sėdi namuose su dubeniu karštos sriubos“. Britiško abejingumo kupinas R.Sikorskis – visiška priešingybė.
Tačiau panašu, kad R.Sikorskio ateitis – ne šalies, o tarptautinės institucijos vadovo poste. Pavyzdžiui, jo perspektyvos tapti NATO generaliniu sekretoriumi – labai realios. Nors naujuoju NATO vadovu šiemet taps buvęs Norvegijos premjeras Jensas Stoltenbergas, per ateinančius penkerius metus R.Sikorskis gali užsitikrinti paramą sau, kai ateis laikas skirti naują Aljanso vadovą.
Po Lenkijos ir Čekijos prisijungimo prie NATO jau praėjo 15 metų – nemažai politikos ekspertų teigia, kad jau atėjo laikas Aljanso vadovo postą atiduoti rytų europiečiui. Labai tikėtina, kad R.Sikorskio kandidatūra būtų palankiai sutikta ir JAV. Nuo 2002 iki 2005 metų jis buvo Vašingtone įsikūrusio „American Enterprise Institute“ – vienos svarbiausių JAV konservatorių idėjų kalvės – direktorius.
Šių metų gale baigiasi ir Europos Sąjungos (ES) išorės politikos vadovės Catherine Ashton kadencija. Lenkija jau paskelbė, kad į šias pareigas siūlys savo užsienio reikalų ministrą R.Sikorskį.
Revoliucingi žodžiai
Tačiau nepaisant jo asmeninių ir profesinių ryšių su JAV, R.Sikorskis toli gražu nėra aklas jos rėmėjas. Vos tapęs užsienio reikalų ministru R.Sikorskis pareiškė, kad Lenkija iš Vašingtono gavo per mažai už savo dalyvavimą Irako kare. Jis taip pat sukritikavo Baracką Obamą, kad šis apleido planus Rytų Europoje įkurti priešraketinės gynybos sistemą.
Prieš dvejus metus jis pareiškė, kad didžiausią grėsmę Lenkijai dabar kelia ne Vokietijos tankai, o euro zonos griuvimas. Iš lenko lūpų tai – revoliucingi žodžiai
Jis labai greitai suprato, kad Europa, palyginti su Ramiojo vandenyno regionu ir Vidurio Rytais, tampa vis mažiau svarbia Amerikai, todėl nenuostabu, kad jis per pastaruosius trejus metus Berlyną ne kartą ragino imtis ryžtingesnės politikos. Prieš dvejus metus jis pareiškė, kad didžiausią grėsmę Lenkijai dabar kelia ne Vokietijos tankai, o euro zonos griuvimas. Iš lenko lūpų tai – revoliucingi žodžiai.
Tačiau Kijeve dėmesys buvo skirtas kitokiam pavojui, ir R.Sikorskis buvo pakviestas tarpininkauti.
Per pastarąjį savo vizitą Ukrainos sostinėje jo automobilis nuskubėjo per Maidano aikštę, o ginkluota policija akylai saugojo teritoriją aplink prezidentūrą, prie kurios protestavo keli šimtai žmonių. Jie prašė, kad Vakarai neapleistų jų šalies.
R.Sikorskis išlipo iš savo automobilio, pamojavo susirinkusiems ir užlipo laiptais. Jeigu anksčiau dar tai nebuvo aišku, dabar akivaizdu – Lenkija yra tapusi tvirta ir labai svarbia Vakarų dalimi, ir iš dalies tai – R.Sikorskio nuopelnas.
