Nepatenkinti rusai socialiniuose tinkluose ir „Telegram“ programėlėje šaukiasi pagalbos – jų tvirtinimu, de jure įvykiai Kursko srityje yra Ukrainos agresija prieš Rusiją.
Tai reiškia, kad Rusija gali pasinaudoti Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos mechanizmais ir pareikalauti Baltarusijos įsitraukimo į specialiąją karinę operaciją (taip vadinamas Ukrainos užpuolimas), o taip pat pareikalauti sąjungininkų pagalbos Kursko srityje.
Nepaisant to, kad Rusijos valdžia ir šalies prezidentas visai neskuba pripažinti Ukrainos invazijos į Rusijos teritoriją fakto, aiškinimai, kad ukrainiečių veiksmai galėtų būti laikomi invazija, neatitinka teisinės tikrovės ir tarptautinių normų.
Invazija ir okupacija
Rugpjūčio pradžioje ukrainiečiai netikėtai įsiveržė į Rusijos teritoriją ir surengė puolimą, kuris virto didžiausiu Ukrainos išpuoliu nuo plataus masto karo pradžios 2022 metų vasarį.
Pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų užsienio kariuomenės kariai įžengė į tarptautiniu mastu pripažintą Rusijos teritoriją ir įsitvirtino joje, iki rugpjūčio 19 d. kontroliuodami 92 gyvenvietes.
Maža to – buvo įsteigtas ir karinės administracijos vienetas – Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karinė komendantūra Kursko srityje.
Visi šie Ukrainos kariuomenės veiksmai aiškiai atitinka okupacijos apibrėžimą, pateiktą 1899 priimtos Hagos konvencijos Dėl sausumos karo įstatymų ir papročių ir 1907 Hagos konvencijoje Dėl bombardavimo iš jūrų pajėgų per karą 42 straipsnyje pateiktą apibrėžimą.
„Teritorija pripažįstama okupuota, jei ji faktiškai yra priešo kariuomenės valdžioje.
Okupacija apima tik tas teritorijas, kuriose ši valdžia yra įsitvirtinusi ir gali vykdyti savo veiklą“.
Ši norma yra esminė šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje apibrėžiant „okupacijos“ sąvoką.
Savo ruožtu, okupacijos režimas suponuoja visą eilę okupacinės šalies įsipareigojimų civiliams gyventojams, kurie pirmiausia įtvirtinti Ženevos konvencijose.
Okupacija yra, agresijos nėra
Tačiau okupacijos (ir okupacinio režimo įvedimo) faktas jokiu būdu nėra tapatus „agresijos“ sąvokai.
Agresijos sąvoka pirmą kartą buvo apibrėžta 1933 metų specialiose agresijos apibrėžimo sutartyse, kurios siekė konkretizuoti 1928 metų Briando-Kelloggo paktu įtvirtintą agresyvaus karo uždraudimo principą. Plačiausiai iš jų žinoma 1933 m. liepos 3 d. Konvencija dėl agresijos apibrėžimo, kurią sudarė SSRS ir dar 8 jos kaimynės – 5 Europos bei 3 Azijos valstybės.
Iš esmės to paties turinio agresijos sąvoka vėliau išdėstyta 1974 m. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje „Dėl agresijos apibrėžimo“, priimtoje siekiant nubrėžti agresijos fakto nustatymo gaires Saugumo Tarybai.
Nors ši rezoliucija, kaip tarptautinės teisės šaltinis, savaime nėra privalomo pobūdžio, joje įtvirtintos nuostatos atspindi tarptautinę paprotinę teisę, jomis vadovaujasi ir JT Tarptautinis Teisingumo Teismas.
Pagal šios rezoliucijos 2 straipsnį, valstybės įvykdytas ginkluotos jėgos panaudojimas pažeidžiant JT Chartiją, sudaro agresijos akto prima facie įrodymą, o 3 straipsnyje pateikiamas nebaigtinis agresijos aktų sąrašas.
Šios rezoliucijos 2 straipsnyje teigiama:
„Pirmasis valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas pažeidžiant Chartiją yra prima facie agresijos akto įrodymas, nors Saugumo Taryba, vadovaudamasi Chartija, gali padaryti išvadą, kad agresijos akto nustatymas būtų nepagrįstas atsižvelgiant į kitas svarbias aplinkybes, įskaitant tai, kad atitinkami veiksmai ar jų padariniai nėra pakankamai sunkūs.“
Svarbu ne tik ginkluotos jėgos panaudojimo ar kitos šalies teritorijos užgrobimo faktas – agresorius yra tik tas, kuris pirmas panaudojo jėgą be JT Saugumo Tarybos leidimo.
Pirmoji ginkluotą agresiją prieš Ukrainą panaudojo būtent Rusija ir šis faktas užfiksuotas JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje A/RES/ES-11/1, kuri aiškiai pavadinta: „Agresija prieš Ukrainą“.
Šiame dokumente, be kita ko, išreiškiamas „apgailestavimas dėl Rusijos Federacijos įvykdytos agresijos prieš Ukrainą pažeidžiant Chartijos 2 straipsnio 4 dalį“.
Iš šių teisinių apibrėžimų ir Jungtinių Tautų pripažintų faktų akivaizdu, kad būtent Rusijos Federacija pirmoji panaudojo jėgą pažeisdama Jungtinių Tautų Chartiją.
Būtent ją JT Generalinė Asamblėja pripažino agresore, o Ukraina buvo ir tebėra auka.
Todėl įsiveržimas į Rusijos Kursko sritį ir kai kurių jos rajonų okupacija negali būti laikomi agresijos aktu, nes šių veiksmų buvo imtasi vykstant karui, pradėtam prieš Ukrainą ir nukreiptam ginti jos suverenitetą tarptautiniu mastu pripažintose ribose.
Teisiniu požiūriu Rusijos Federacija šioje situacijoje jokiu būdu nėra nukentėjusioji, ir operacija Kursko srityje jai nesuteikia jokių naujų teisių.
15min verdiktas: melas. Vadinti Ukrainos įsiskverbimą agresija yra tiesioginis galiojančių tarptautinės teisės normų iškraipymas.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
