P.Jonsonas pasakojo, kad jau 20 metų bando įtikinti savo tautiečius įstoti į NATO.
„Gerai, kad tai pagaliau įvyko, nes Atlanto aljanse Švedija ne tik saugesnė, bet ir Aljansas turi didesnę atgrasomąją galią. Daugelį nustebino Rusijos invazija į Ukrainą 2022 m. vasarį. Manau, kad taip pasireiškė vaizduotės stoka, nes Maskva prieš tai prie Ukrainos sienų buvo sutelkusi 200 tūkst. karių. Lenkija dešimtmečius dalijo įspėjimus dėl agresyvių Maskvos veiksmų. Ji buvo teisi, bet Vakarai, įskaitant Švediją, nenorėjo jos klausytis.“
Ministras prisiminė, kad 2007 m. dalyvavo Miuncheno konferencijoje, kurioje V.Putinas įspėjo apie Rusijos užsienio politikos posūkį ir tuomet įsiveržė į Sakartvelą. 2009 m. Barackas Obama vis dėlto pradėjo „perkrovimo“ politiką ir pražūtingai pasiryžo atkurti santykius su Rusija.
Tada įvyko neteisėta Krymo aneksija, tačiau prireikė 2014 m. liepos mėn. numušto Malaizijos oro linijų lėktuvo su beveik 300 keleivių, kad būtų pradėta kalbėti apie sankcijų Rusijai įvedimą, aiškino P.Jonsonas.
„Šiandien mes Švedijoje Rusijos grėsmę vertiname taip pat kaip Lenkija ir santykiams su Jungtinėmis Valstijomis teikiame tokią pačią svarbą. Lenkijai būtų sunku rasti sąjungininką, kuris laikytųsi tokių pačių pažiūrų daugelyje sričių. Tačiau Vakaruose vis dar netrūksta tų, kurie nemano, kad Rusija kelia didžiausią grėsmę Europai.“
Pačią B.Obamos iniciatyvą atkurti santykius su Rusija Švedijos ministras komentavo kaip naivią. Jo teigimu, prielaida, kad tai galima padaryti prieš tai neišsprendus Abchazijos ir Pietų Osetijos klausimo, buvo neteisinga.
„V.Putinas supranta tik jėgą. Susitaikymą jis laiko silpnumo ženklu. Jam Vakarų nuolaidžiavimas Sakartvelo klausimu reiškė, kad jis turi „žalią šviesą“ tolesniems užkariavimams.“
Paklaustas, ar, jo nuomone, Rusija bandys perimti Baltijos šalių kontrolę, P.Jonsonas pabrėžė, kad šiuo metu Rusijos ginkluotosios pajėgos yra supančiotos Ukrainoje.
„Jų puolimo pažanga yra vidutiniška, tačiau mums kelia nerimą tai, kad Kremlius yra pasirengęs rimtai karinei ir politinei rizikai. Maskva perkėlė dalį savo desantinių pajėgų iš Baltijos jūros link Juodosios jūros, tačiau iš esmės jos laivynas Sankt Peterburge ir Kaliningrade liko nepaliestas. Rusija kelia grėsmę Švedijai, kaip ir likusiai NATO daliai.
Negalime atmesti Rusijos puolimo prieš mūsų šalį galimybės. Todėl sekdami Lenkijos pėdomis iš esmės didiname investicijas į gynybą. Per pastaruosius ketverius metus jos padvigubėjo. Atsižvelgiant į tai, kad dešimtmečius į ginkluotąsias pajėgas buvo investuojama nepakankamai, tai visiškai būtina.“
Jis pabrėžė, kad „nėra kitos 10 mln. gyventojų turinčios šalies pasaulyje, kuri galėtų pati pasigaminti naikintuvus ir povandeninius laivus kaip Švedija“.
Gynybos ministro vertinimu, šiuo metu Rusija tikrai neturi pranašumo prieš NATO pajėgas Baltijos jūroje. P.Jonsonas pabrėžė, kad dabar ne Sovietų Sąjungos laikai, kai Maskva buvo įsitvirtinusi daug didesniame skaičiuje Baltijos jūros uostų.
„Vis dėlto pastebime, kad Rusijos Baltijos laivyno sąveika su Šiaurės laivynu, kurio bazė yra Murmanske, ir Juodosios jūros laivynu didėja. Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, karinė ir komercinė Baltijos šalių svarba Kremliui dar labiau išaugo. Todėl planuodami karinius veiksmus turime atsižvelgti į agresyvius Rusijos ketinimus.
Tačiau Švedijos karinis jūrų laivynas tradiciškai daugiausia dėmesio skiria Baltijos jūrai. Mūsų povandeniniai laivai puikiai išmano jūros dugną. Taip pat turime gausų laivyną, puikias desanto pajėgas. Tačiau, atsižvelgdami į dabartinę situaciją, įgyvendiname ambicingą karinio jūrų laivyno plėtros programą. Taip pat esame pasirengę glaudžiai bendradarbiauti Baltijos jūros gynybos srityje.“