44 metų A.Bah Kuhnke yra Švedijos žaliųjų partijos narė. Stefano Löfveno ministrų kabineto atstovė jaunystėje buvo viena geriausių šalies sprinterių, o vėliau populiarumą pelnė vesdama televizijos laidas. Palikusi televiziją ji studijavo politikos mokslus ir greitai pati ėmė reikštis politinėje veikloje.
Vilniuje vykusiuose „Baltic Pride“ renginiuose dalyvavusi ministrė sutiko duoti išskirtinį interviu 15min.
– Į Vilnių atvykote tam, kad dalyvautumėte „Baltic Pride“ renginiuose. Susitinkame iškart po eitynių „Už lygybę“. Kokie jūsų įspūdžiai iš šių renginių?
– Manau, kad renginys buvo labai sėkmingas. Mane sužavėjo organizatorių darbas ir penktadienį, ir šeštadienį. Jie veikė itin profesionaliai, bendradarbiaudami su vietos valdžia ir policijos pareigūnais. Mane taip pat sužavėjo ir dalyviai, svetingi miesto žmonės, kurie eitynių metu skleidė džiaugsmą.
– Ar matėte protestuojančius žmones? Kaip vertinate jų elgesį?
– Mačiau keliolika protestuotojų. Aš jiems šypsojausi ir siunčiau meilės žinią. Manau, kad visi gali išreikšti savo jausmus. Teko matyti panašius protestus ir Švedijoje, bet patirtis rodo, kad palengva meilė nugali tokius neigiamus jausmus.
– O kaip vertinate žmogaus teisių padėtį Lietuvoje? Ar galime lyginti ją su Švedijos situacija? Mes dažnai žvelgiame į Švediją, kaip į pavyzdį šiuo klausimu, tad įdomu, kaip situacija atrodo iš šalies.
– Žinoma. Aš mačiau tuos procesus, kurie Švedijoje vyko prieš dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt metų. Prieš trisdešimt metų nemaža dalis Švedijos žmonių vengė atsiverti kitokiems žmonėms, baiminosi, jog LGBTI asmenų viešumas pakenks visuomenei, sunaikins pasaulį.
Bet palengva jie įsitikino, kad tai ne tik nekenkia, bet ir suteikia galimybę gyventi geriau. Dabar jau matome, kad tie sprendimai, liberalizacijos procesas sukūrė stipresnę visuomenę. Baltijos šalys turi tas pačias galimybes. Kalbėdama su nevyriausybinėmis organizacijomis, Lietuvos politikais, aš matau, kad progresas išties vyksta. Reikia laiko, bet einama teisinga kryptimi.
– Ar manote, kad Lietuvos politikai pakankamai prisideda prie šio progreso? Šeštadienio eitynėse, kaip matėte, Lietuvos politinio elito nebuvo.
– Nemanau, kad net ir aš pati darau pakankamai kaip politikė Švedijoje. Ši Švedijos vyriausybė tikrai gali padaryti daugiau, kad LGBTI asmenų teisės būtų dar geriau įtvirtintos ir apgintos. Tuo pat metu ir Lietuvos politikai, ir visos Europos politikai gali nuveikti daugiau. Nebūsiu patenkinta tol, kol žmogaus teisės išties neatspindės visų grupių teisių. Taigi, visų mūsų dar laukia daug darbų.
– Kokie iššūkiai kyla LGBTI bendruomenei Švedijoje?
– Iššūkių tikrai nemažai ir man labai svarbu tai pabrėžti. Kartais įsivaizduojama, kad Švedijoje situacija yra tobula, bet taip nėra. Pavyzdžiui, translyčių asmenų atžvilgiu dar yra daug nenuveiktų darbų. Jiems vis dar kyla daug problemų dėl įstatymų spragų.
Taip pat susiduriame su psichinės sveikatos problemomis. Jauni LGBTI bendruomenės atstovai susiduria su psichologiniais iššūkiais. Statistika rodo, kad šios grupės atstovai dažnai renkasi savižudybę. Jaučiu gėdą, kad dar nesugebėjome sukurti tokios visuomenės, kurioje šie jaunuoliai jaustųsi saugūs.
– Švedija – viena labiausiai Europą užplūdusio migrantų srauto paveiktų valstybių. Kaip vertinate savo šalies gebėjimą suvaldyti šį procesą?
– Kaip žinote, mes esame priėmę laikiną įstatymų paketą, kuris veiks trejus metus, tam, kad sukurtume sistemą, kuri padėtų žmonėms, bėgantiems nuo karo pradėti gyventi normalų gyvenimą. Per praėjusius metus į Švediją atvyko 163 tūkstančiai žmonių.
Mūsų sistema nebuvo pasirengusi pasirūpinti tiek žmonių. Iššūkiai kyla ir švietimo sistemai, ir socialinės rūpybos sistemai. Šiuo metu koncentruojame dėmesį, kad visi ministrų kabineto ministrai prisidėtų savo srityse prie šios problemos sprendimo. Žinome, kad tai nėra pabaiga.
Karas, kuris privertė žmones bėgti, dar nesibaigė. Jei šie žmonės, kurie atvyksta prieglobsčio ieškoti pas mus, sugebės užsitikrinti normalų gyvenimą, dirbti, mes padėsime jiems integruotis, tai bus nauda visai Švedijai.
– Ar ši vyriausybė svarstė ribą, kiek nuo karo bėgančių žmonių ji gali priimti?
– Mes nemąstome tokiu būdu. Jei daugiau valstybių Europos Sąjungoje prisiims atsakomybę, mes galėsime priimti visus, kuriems reikės pagalbos. Turime ne tik gerinti savo sistemą, bet ir kalbėti ES viduje, kad visos šalys prisidėtų prie šio proceso.
– Lietuviai baiminasi, kad atvykę migrantai pakeis mūsų tapatybę, kultūrą, iškils pavojus tam, ką vadiname lietuviškumu. Kaip Švedija įveikė šį nerimą?
– Švedija, kaip ir kiekviena Europos valstybė, kuriama žmonių, kurie laisvi atvykti ir išvykti. Balkanų karo metu daugiau nei 100 tūkstančių žmonių atvyko į Švediją iš karo siaubiamų valstybių ir tapo mokesčių mokėtojais, studentais, mokslininkais, gydytojais.
Turime netgi Europos Parlamento narį, kuris yra būtent šios bangos atstovas. Viena iš dabartinio kabineto ministrių, Aida Hadzialic, tuomet atvyko į Švediją būdama tik keturių metukų mergaitė. Taigi, mes turime patirtį, kuri sako, kad jei procesas bus sėkmingas, mes tapsime dar stipresne valstybe.
Mus stebina, kad kitos Europos šalys to nesupranta. Juk mums reikalingi mokesčių mokėtojai, mums reikalingos naujos įtakos, kurios padėtų kitaip pažvelgti į pasaulį. Jei mes pasirūpinsime žmonėmis, kurie nori atvykti į mūsų valstybę, duosime jiems gerą pagrindą, jie galiausiai taps valstybės dalimi. Tai bus ir jų, ir mūsų pergalė.
– Bet ir Švedijoje yra žmonių, kurie sako, kad negalite priimti visų pabėgėlių, kad Švedijai jau užtenka. Ką sakote jiems?
– Rodome jiems faktus, skaičius. Statistika mūsų pusėje. Bet aš puikiai suprantu, kad net ir turėdamas mokslinius argumentus sunkiai pakeisi žmogaus jausmus. Turime nuolat kalbėtis ir parodyti, kad faktai nemeluoja, kad viskas veikia tinkamai.
– Gyvename pasaulyje, kuriame globalus terorizmas yra reali grėsmė. JAV prezidento rinkimuose užvirė aršūs debatai, ar vertėtų dėl to kaltinti islamo radikalus. Ar Švedijoje kalbama apie tokią grėsmę? Ar egzistuoja įtampa tarp įvairių grupių?
– Švedijoje yra populistų, kurie skaldo visuomenę, bet turime kovoti su jais argumentų kalba. Sunkiausia tai, kad populistai mato tokią paprastą tikrovę, kai išties ji yra labai kompleksiška.
Jie pateikinėja tikrovę, aiškindami, kad viskas paprasta lyg vienas plius vienas yra du. Bet kartais uždaviniai yra žymiai sudėtingesni. Turime išmokti suprasti ir priimti tai.
– Esate ministrė, atsakinga už demokratijos procesus. Kokie iššūkiai laukia integruojant pabėgėlius šioje srityje? Pavyzdžiui, kada jie galės balsuoti vietos valdžios ar nacionaliniuose rinkimuose?
– Šis iššūkis sutinkamas jau ne vienerius metus. Jau ne vieni rinkimai, kai patiriame, kad politinėms partijoms vis sunkiau pavyksta pritraukti žmones balsuoti, dalyvauti politikoje. Ši problema matoma jau kelis dešimtmečius, bet ypač suintensyvėjo per pastaruosius penkerius, šešerius metus.
Pavyzdžiui, per pastaruosius Europos Parlamento rinkimus Švedijoje buvo greta esančių rinkimų apylinkių, kuriose balsavusiųjų aktyvumas skyrėsi net 60 procentų.
– Kokios šio skirtumo priežastys?
– Visų pirma – skurdas. Viename rajone žmonės gyvena skurdžiau, nusivylę valstybe, ir jie tiesiog ignoruoja rinkimus. Priežasčių yra ir daugiau. Jos slypi visuomenės gilumoje. Kaip kultūros ir demokratijos ministrė aš privalau užtikrinti, kad žmonės pasinaudotų jiems suteikiamais politiniais instrumentais, kad balsuotų rinkimuose ir panaudotų jiems suteikiamą galią.
– Ar šis nusivylimas Švedijos, ar visos Europos Sąjungos problema? Galbūt tai demonstruoja žmonių nepasitenkinimą pačios sąjungos veikla?
– Aišku, problema yra kompleksinė. Bet kaip ministrė aš žvelgiu į savo atsakomybę, ką aš privalau daryti, kad žmonės ateitų į rinkimus. Tuo pat metu juk aš esu ir ES politikė. Turime daryti viską, kad žmonės suprastų, kokia reikšminga ES mūsų ateičiai, saugumui, ekonomikai ir taip toliau.
– Švedija, kaip ir kitos Europos valstybės, susiduria su radikalų pakilimu. Jūsų šalies atveju tai Švedijos demokratų partija. Ar matote kraštutinių politinių jėgų keliamą pavojų?
– Deja, bet negaliu pasakyti, kad mes gerai tvarkomės su šia problema. Tiesą sakant, esame tik jos augime, o ne pabaigoje. Šios politinės jėgos taps tikru iššūkiu po kelių metų vyksiančiuose rinkimuose. Turime apmąstyti, ką padarėme ne taip ir ką turėtume pakeisti.
Anksčiau mąstėme, kad niekas nepriims šių populistinių politinių jėgų lozungų rimtai, bet tai buvo klaida. Turime argumentuotai paaiškinti, kodėl jie klysta, kodėl ES svarbi.
– Turite atsakymą sau, kodėl žmonės išgirdo jų siunčiamą žinią ir šios radikalų partijos tapo populiarios?
– Yra daug skirtingų priežasčių, kodėl žmonės susižavėjo šiomis politinėmis jėgomis, bet turbūt svarbiausia, kad žmonės ima tikėti tuo, ką jie sako. Galiu tik prisiimti savo asmeninę atsakomybę ir skirti dar daugiau laiko aiškinimui, kad tikrovė yra kitokia, nei piešia jie. Šis aiškinimas vargina, bet privalu tai daryti.
Baimė yra itin stiprus ginklas. Kai žmonės bijo, kad jie kažko neteks, nežinodami, ką gali laimėti, aišku, kad jie žengs žingsnį atgal. Žymiai lengviau yra likti savo burbule, kurį esi susikūręs socialiniuose tinkluose. Atsirinkti tik tuos vaizdus, kurie patinka tau. O štai susidurti su kitų žmonių nuomonėmis yra sudėtinga.
Švedijoje yra atsivėrusi spraga tarp kai kurių politinių grupių, bet, lyginant su kai kuriomis kitomis Europos valstybėmis, mūsų situacija nėra tokia bloga.
– Ar pastebite, kad Švedijos jaunimas susidurtų su technologijų amžiaus metamais iššūkiais – dėmesio koncentracijos stygiumi, teksto suvokimo problemomis? Ar mokyklų programos spėja su tikrovės pateikiamais iššūkiais?
– Dedame daug pastangų, kad Švedijos visuomenės, ypač jaunimas gebėtų atsirinkti informaciją. Padedame mokytojams, kurie nori tobulėti. Jūsų įvardintas problemas matome visose pasaulio šalyse. Jei nesugebėsime jų spręsti, tai matysime, kad tas skirtumas tarp jaunosios kartos ir vyresniųjų darosi tik didesnis.
Nepaisant to, kad esu Žaliųjų partijos atstovė ir atstovauju asmens laisvės idėjoms, esu už individualius pasirinkimus, informacijos atvirumą, bet žinau, kad šie laisvi žmonės visuomenėje turės sugyventi. Turės būti juos vienijantys dalykai. Dabartiniai politikai turi šią vienybę sukurti, neatitrūkdami nuo tikrovės ir atsiliepdami į tai, ko reikia jaunimui.
– Lietuva dažnai pabrėžia ryžtą bendradarbiauti su Švedija saugumo klausimuose. Ar matote tokią pačią valią keistis ir kultūros, demokratijos sklaidos srityse?
– Penktadienį susitikau su Lietuvos kolegomis ir mačiau tikrai didelį ryžtą bendradarbiauti. Kalbėjome apie informacijos sklaidą, apie bendrus nevyriausybinių organizacijų projektus, žodžiu, minkštosios jėgos atsaką į iškylančius pavojus. Yra žymiai daugiau svarbių sričių – ne tik gynyba.
Dabar, labiau nei bet kada, turime veikti kartu ir stiprinti ryšius. Šeštadienio eitynės buvo dar vienas žingsnis į priekį. Labai svarbu, kad ir toliau eitume tuo pačiu keliu.
