„The New York Times“ dėmesio centre – įtampa Lietuvoje dėl rusakalbių

Straipsnyje pažymima, kad paskutiniu metu fiksuojamas Vilniaus, kaip Rusijos politinės opozicijos centro, statuso išaugimas.

Tai rodo ne tik Rusijos opozicijos lyderiui Aleksėjui Navalnui pagerbti skirta gėlių krūva prie sovietinių represijų aukoms atminti skirto memorialo Gedimino prospekte, bet ir ištremtų rusų žurnalistų įrengtų studijų, kad galėtų transliuoti naujienas milijonams savo tėvynainių Rusijoje, gausa bei sostinėje veikiantys Rusijos aktyvistai, išnuomotuose biuruose kataloguojantys Kremliaus įvykdytus žmogaus teisių pažeidimus.

D.Kuolys: Rusų kalba vėl yra visur. Kai kuriems lietuviams tai sukėlė kultūrinį šoką.

„Rusų disidentų atvykimas į Vilnių prisidėjo prie didesnės rusakalbių pabėgėlių ir migrantų iš Baltarusijos ir Ukrainos bangos per pastaruosius ketverius metus. Bėgdami nuo karo ar represijų, šie migrantai kartu pakeitė šio lėto viduramžių miesto, kuriame gyvena 600 000 žmonių, ekonomiką ir kultūrinę struktūrą, sustiprindami Lietuvos, kaip mažai tikėtino demokratijos bastiono, įvaizdį“, – rašo „The New York Times“.

Tačiau naujoji situacija atkreipė dėmesį į ir taip nelengvus santykius tarp Vilniaus rusakalbių diasporos ir juos priimančių lietuvių.

„Rusų kalba vėl yra visur, – leidiniui sakė Vilniaus universiteto kalbininkas, buvęs Lietuvos kultūros ministras Darius Kuolys. – Kai kuriems lietuviams tai sukėlė kultūrinį šoką.“

D.Kuolys nurodė, kad karas Ukrainoje privertė Lietuvos visuomenę ieškoti pusiausvyros tarp tolerancijos tradicijų palaikymo ir kultūros išsaugojimo.

Nors Lietuva, kaip ir kitos dvi Baltijos šalys, prasidėjus karui Ukrainoje, uždarė savo sienas daugumai rusų, tačiau ji ir toliau išduodavo humanitarines vizas demokratinius įgaliojimus turintiems rusams. Dėl šios selektyvios politikos Vilniuje susiformavo išsilavinusių, politiškai angažuotų ir dažnai pasiturinčių Rusijos piliečių bendruomenė, kuri padarė didelę įtaką miestui.

Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Rusijos piliečiai Vilniuje balsuoja prezidento rinkimuose

„The New York Times“ pažymėjo, kad tarp šių piliečių galima rasti nepriklausomos naujienų tarnybos „7x7“ žurnalistus, Rusijoje uždraustos žmogaus teisių organizacijos „Memorial“ aktyvistus, Rusijos rinkimų stebėjimo grupės „Golos“ narius ir net Rusijos popmuzikos žvaigždžių, kurios naudojasi Vilniumi kaip savo šeimų baze ir vieta tarp gastrolių įrašinėti muzikai.

„Taip galėtų atrodyti Rusija be Vladimiro Putino“, – žurnalistams sakė Anastasija Ševčenko, opozicijos aktyvistė iš Rostovo prie Dono miesto, atvykusi į Vilnių po dvejus metus trukusio namų arešto.

Virš Rusijos išeivijos bendruomenės iškilusi A.Navalno suburta organizacija, kuri 2021 m. persikėlė į Vilnių po to, kai Kremlius ją paskelbė ekstremistine organizacija.

Kovo mėn. vienas iš pagrindinių A.Navalno padėjėjų Leonidas Volkovas buvo paguldytas į ligoninę po to, kai jį prie namų Vilniaus priemiestyje plaktuku sumušė nenustatyti vyrai. Tada už išpuolį atsakomybę prisiėmė Rusijos ultranacionalistų grupuotė.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Vilniuje užpultas artimas Aleksejaus Navalno sąjungininkas Leonidas Volkovas

Atmetus A.Navalno komandą, dauguma rusų tremtinių Vilniuje susibūrė į grupę, padedančią jiems susidoroti su tremties skausmu ir keistis idėjomis. Tačiau ne visi Rusijos aktyvistai lengvai prisitaikė prie gyvenimo tremtyje.

„Daugelis jų buvo priversti skubiai bėgti iš Rusijos, palikdami turtą ir tikslo jausmą, kurį suteikė jų darbas. Dauguma apklaustų tremtinių sako, kad didžiausią nerimą jiems kelia likę giminaičiai, kurie, kaip jie baiminasi, gali tapti valdžios taikiniu keršijant už jų veiklą“, – rašoma straipsnyje.

Po A.Navalno mirties šis nerimas tik dar labiau išaugo, nes daugeliui tremtyje gyvenančių rusų tai buvo didžiausia ir galbūt vienintelė politinių pokyčių viltis.

Prie tremtinių iš Rusijos masės prisijungė ir kur kas didesnė migrantų banga iš Baltarusijos, atvykusi po 2020 m. prezidento rinkimų ir po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą.

Vilniaus mero pavaduotojas baiminasi, jog ši tendencija, atsiradusi dėl suprantamo migrantų tęstinumo troškimo, sukurs naują Lietuvos gyventojų, kalbančių tik rusiškai, kartą, kuri atskirs juos nuo platesnės visuomenės.

„Daugelis jų kaip pagrindinę kalbą vartoja rusų kalbą, taip sukurdami sudėtingą kultūrinį galvosūkį tarp skirtingų Vilniaus etninių bendruomenių, kurias sieja bendra istorija, bet skiria abipusės istorinės nuoskaudos“, – atkreipė dėmesį „The New York Times“.

Nors kai kurie rusai teigė, jog mokosi lietuvių kalbos ir bando integruotis į šią šalį, tremtiniai daugiausiai dėmesio skiria politinei kovai Rusijoje ir neturi nei laiko, nei motyvacijos gilinti ryšių su juos priėmusia šalimi.

Pasak straipsnio, rusakalbių migracija į Lietuvos sostinę sukėlė ypač karštas vietines diskusijas dėl švietimo: 14-oje Vilniuje veikiančių rusakalbių mokyklų dabar mokosi apie 11 500 mokinių. Teigiama, kad per pastaruosius trejus metus mokinių padaugėjo apie 20 proc., o tai, pasak pareigūnų, kelia nerimą tautai, kurios tautinė tapatybė ilgą laiką buvo grindžiama lietuvių kalba.

Vilniaus mero pavaduotojas Arūnas Šileris „The New York Times“ sakė, kad baiminasi, jog ši tendencija, atsiradusi dėl suprantamo migrantų tęstinumo troškimo, sukurs naują Lietuvos gyventojų, kalbančių tik rusiškai, kartą, kuri atskirs juos nuo platesnės visuomenės ir padarys juos imlesnius Vladimiro Putino ir Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos revizionistinei retorikai.

„Jie nesuvokia Lietuvos kaip savo tėvynės, – pabrėžė A.Šileris. – Ir tai kelia grėsmę.“