Kinijos ekonomikai sparčiai augant, buvo neabejojama, kad vieni praturtės greičiau nei kiti, tačiau tikėta, kad galiausiai šis skirtumas ims mažėti. Viduriniosios klasės atsiradimas puikiai liudijo, kad Kinijos žmonių gyvenimas pastebimai gerėja.
Vis dėlto už šio gražaus paviršiaus yra ir akivaizdžių įrodymų, kad nors ekonomikos augimas kai kuriems Kinijos gyventojams atnešė didžiulius turtus, jis taip pat padidino atotrūkį tarp šalies turtingųjų ir vargšų. Šie skirtumai rodo dažnai paslėptą spartaus Kinijos ekonomikos augimo pažeidžiamumą, kuris Kinijos valdžiai nėra nei unikalus, nei naujas reiškinys.
Šalį valdant Komunistų partijai buvo fiksuojamas greitas privataus turto atsiradimas. Valstybinių įmonių privatizavimas ir iš to gauta socialinė nauda, kaimo vietovių paskirties pakeitimas į pramonei tinkamas teritorijas, statybų bumas sukūrė milžiniškas galimybes asmeninei gerovei.
Tačiau 2010 metais apie pasaulio turtą išplatintoje ataskaitoje pažymima, kad nors vidutiniškai vienam Kinijos gyventojui tenka 17 tūkst. 126 JAV doleriai, t.y. suma, du kartus didesnė nei kitose sparčiai besivystančiose ekonomikose, turto mediana Kinijoje siekia vos 6 tūkst. 327 JAV dolerius.
Pastarieji skaičiai rodo, kad šalyje sukurtas turtas nebuvo paskirstytas tolygiai. Tokia nelygybė taip pat parodo prieštaravimus, kad nors valstybinių įmonių ar turto privatizavimas davė naudos kylančiai Kinijos viduriniajai klasei, ši nauda buvo pasiekta visuomenės, kuri dabar turės mokėti už tam tikras paslaugas ar prekes iš savo asmeninių santaupų, sąskaita.
2010 metų duomenys rodo, kad ekonominė nelygybė Kinijoje šiuo metu didesnė jei Jungtinėse Valstijose. Akivaizdu, kad net pati Kinijos valdžia suvokia, kokia pavojinga yra ši visuomenės nelygybė ir kokias pasekmes ji gali atnešti šiuo metu antrai pagal dydį pasaulyje ekonomikai.
Komunistų partija siekia iš skurdo ištraukti apie 40 mln. kaimo gyventojų. Nuo 2004 metų ji dėjo nuolatines pastangas, bandydama pakelti minimalų atlyginimą darbininkams, padidinti atlyginimus kaimo vietovėse, sumažinant čia mokesčius ir pan.
Kinijos valdžia taip pat siekia į kaimo vietoves atvesti pramonę. Ir nors šios reformos buvo apibūdintos kaip sugrįžimas į centrinį planavimą, jos taip pat yra tarsi pripažinimas, kad ekonomikos augimo nauda nebūtinai pasiekė ir šalyje vargingiausiai gyvenančius žmones.
