Čia nėra samdinių, vadinamųjų „karo šunų“, jų nereikia. Vieni savanoriai. Jie tarnauja dviejuose skirtingo pavaldumo Internacionaliniuose legionuose, dažniausiai priešakinėse linijose. Todėl su šiais žmonėmis nedažnai pavyksta išsamiai pasikalbėti apie tai, ką jie veikia fronte, išsiaiškinti jų motyvaciją, kodėl jie kovoja Ukrainos pusėje, ką jie mano apie šį karą.
Alexis Anttila yra amerikietė, kilusi iš Teksaso, šiuo metu kariaujanti specialiajame dalinyje ir beveik nuo pat karo pradžios esanti fronto linijoje Ukrainoje. Neseniai ji buvo sunkiai sužeista, ir „Laisvės radijo“ žurnalistams pavyko ją aplankyti ligoninėje ir pasiteirauti apie jos gyvenimą, pažiūras ir kovinę patirtį.
„Šis karas nuolat keičiasi“
– Labas, Alexis. Kaip šiandien jautiesi?
– Daug geriau nei prieš dvi savaites. Džiaugiuosi, kad pagerėjo.
– Tave sužeidė prieš dvi savaites?
– Taip.
-
Kyjivo ligoninėje miręs lietuvis paskutiniame interviu 15min: „Mano kelias yra būtent toks“
-
Iš Japonijos atvyko ginti Ukrainos: legiono kariai Yuyo vadina bebaimiu
-
Ukrainoje kovojantis lietuvis: „Mano sektoriuje kontrpuolimu net nekvepia“
-
Per Rusijos dronų smūgį žuvo Tarptautinio legiono karys iš Estijos
-
Partizanai ar diversantai: kas yra rusų savanoriai, kovojantys prieš V.Putino režimą?
– Tavo vardas ir pavardė yra Alexis Anttila. Amerikietė suomišku vardu. Tau dvidešimt devyneri metai. Esi kilusi iš Teksaso. Tačiau likus šiek tiek laiko iki karo persikėlei į Niujorką, kur dirbai gydytojo asistente vėžio klinikoje. Ar tai tiesa?
– Taip, viskas teisingai.
– Ar galiu paklausti, ar esi ištekėjusi?
– Nesu ištekėjusi. Bet turiu partnerį, su kuriuo jau netrumpai esu kartu.
– Ir jis laukia tavęs namuose?
– Ne, jis kovoja.
– Kur jis?
– Jis čia, Ukrainoje.
– Fronte?
– Taip.
– Ne kasdien sutiksi amerikietę tarp Ukrainos karių, jau nekalbant apie fronto liniją. Kas tave čia atvedė? Kokia buvo tavo motyvacija? Nė karto nesigailėjai, kad atvykai?
– Manau, kad iš pradžių mano motyvacija buvo šiek tiek klaidinga. Turėjau šiek tiek idealistinį įsivaizdavimą, kaip atrodo karas Ukrainoje. Taigi aš atvykau. Žinoma, dabar tai visai kitoks karas, nei buvo 2022 metais. Bet nesigailiu, kad atvykau į Ukrainą. Niekada nesigailėjau savo sprendimo vykti į karą. Atlieku savo darbą priešakinėse linijose. Žinau, kad galiu gelbėti karių gyvybes. Jau turiu patirties ir galiu padėti atvykstantiems naujiems kovotojams. Man labai patinka tai, ką darau, todėl ir esu čia.
– Iš kur gavai suomišką pavardę?
– Mano tėvas kilęs iš Helsinkio.
– Jis turėtų žinoti, ką reiškia Rusijos agresija.
– Taip, taip. Jis man pasakojo apie kaimynystėje esančią „didelę raudoną mašiną“ (turima omenyje SSRS, su kuria Suomija XX a. kariavo du kartus. – red.). Jis išmokė mane, kai buvau maža mergaitė, rusiškai sakyti „Ruki vverch!“ (rankas aukštyn! – red.), dėl visa ko. Jis visada labai aiškiai suvokė, kas yra Sovietų Sąjunga.
– Kada atvykai į Ukrainą? Ar tai buvo pirmas kartas?
– Taip, pirmas kartas. Atvykau 2022 metų kovo 13-ąją.
– Koks tau pasirodė karas? Ar tikėjaisi kažko panašaus?
– Nemanau, kad kas nors tikėjosi, jog bus toks karas. Manau, kad kai kurie [savanoriai] atvyko čia manydami, kad bus kaip Irake, arba Afganistane, arba Sirijoje. Nieko panašaus. Ir šis karas šiandien skiriasi nuo to, koks buvo prieš šešis mėnesius ir net prieš tris mėnesius. Ir jis tiesiog nepalyginamas su tuo, kas buvo 2022-ųjų kovą. Jis visą laiką keičiasi. Šiandien kariauju visiškai kitaip nei prieš dvejus metus. Tai kitoks karas, jei palygintume mūšį dėl Kyjivo su tuo, kas vyksta dabar [Donbase].
– Kiek kovinių užduočių esi turėjusi?
– Negaliu suskaičiuoti. Labai, labai daug.
– Dešimtys?
– Priklauso nuo to, kaip skaičiuosi. Kai kurios užduotys trunka savaitę, ir tai skaičiuojame kaip vieną užduotį. Iš viso turėjau arti šimto kovinių operacijų. Dabar, kai tarnauju Internacionaliniame legione, užduotys tapo labiau specifinės. Anksčiau buvau karė savanorė, ir mūsų užduotys nuolat būdavo vieno tipo. Tai buvo 2022 metais. Mes iš tikrųjų kariavome kiekvieną dieną.
– Ką reiškia būti „nulyje“, priešakinėse linijose? Ar tai labai skiriasi nuo bet ko kito?
– Kai esi „nulyje“, visą laiką esi tiesioginiame kontakte su priešu, nesvarbu, koks atstumas jus skiria – kilometras, du ar trys. Tu vis tiek kontaktuoji su priešu, net jei nesate akis į akį. Tau tenka susidurti su minosvaidžių ir artilerijos ugnimi, su FPV dronais, kurie ant tavęs mėto bombas. Bet, žinoma, kai turi tiesioginį kontaktą su priešu, su žmogumi, o ne su į tave skriejančiu sviediniu, tai visai kas kita. Tavyje pabunda kažkas pirmapradžio: turiu sustabdyti šį žmogų, kad jis nepakenktų man arba mano komandai. Ir priešas čia yra dėl tos pačios priežasties: nužudyti karius, kovojančius už Ukrainą.
– Ar kada nors susidūrei su priešu akis į akį?
– Taip.
– Papasakok apie tai.
– Tai buvo 2022-aisiais netoli Kyjivo. Dabar tokie dalykai nutinka daug rečiau. Mes tada šturmavome rusų pozicijas. Su manimi buvo vadas ir dar du kariai. Mes šturmavome rusų įtvirtinimus. Tada ir buvau sužeista pirmą kartą. Paskui kovėmės Oleksandrivkoje tarp Mykolajivo ir Chersono. Paskui netoli Iziumo. O paskui Donbase. Ten visur šturmuodavome priešo pozicijas. Per paskutinę užduotį vykdėme žvalgybą mūšiu. Privertėme rusus atidengti ugnį, nes jie stengėsi neišduoti savo pozicijų. Buvo labai daug atvejų, kai su priešu susidurdavome akis į akį, žinoma, jei pavykdavo prasibrauti taip arti ir jų artilerija mūsų neatkirsdavo.
– Ar teko žudyti priešo karius artimoje kovoje?
– Nenorėčiau atsakinėti į šį klausimą. Mes vykdėme skirtingas užduotis. Buvau ne tik šaulė. Taip pat dirbau prieštankinėje komandoje. Turėjome daug sėkmingų misijų.
– Kai buvai sužeista, ar tai buvo pirmas kartas, kai pažvelgei mirčiai į akis?
– Ne, su mirtimi buvau susidūrusi ir anksčiau. Dirbau ligoninėje [JAV prieš karą]. Priešakinėse linijose mirtis supa tave, o sužeidimų apskritai pasitaiko dažnai, beveik kiekvienos užduoties metu. Taigi su sužeidimais susiduriu ne pirmą kartą, o pati buvau sužeista [prieš dvi savaites] jau antrą kartą.
– Kaip buvai sužeista – dabar ir tada?
– Pirmą kartą tai buvo netoli Kyjivo. Mes išėjome į žvalgybą. Mūsų automobilis užvažiavo ant prieštankinės minos. Mums pasisekė, kad išgyvenome. Buvome civiliniame automobilyje. Ukrainiečiui [kariui], kuris sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, vėliau buvo amputuota koja. Kai tai įvyko, važiavome į kalną, o po sprogimo automobilis nuriedėjo atgal, ir tai išgelbėjo mūsų gyvybes. Mūsų grupėje buvo keletas sulaužytų šonkaulių, kontūzijų, galvos žaizdų. O paskutinį kartą 120 mm mina sprogo visai šalia manęs. Maždaug už keturių metrų. Man labai pasisekė, į mane pataikė tik dvi skeveldros. Jos neįstrigo kojose, tačiau viena iš jų išplėšė didelį mėsos gabalą iš užpakalio žemiau mano dešiniosios dubens pusės, o kitas praėjo pro kairės kojos blauzdą, padarydamas nemenką skylę. Man labai pasisekė, kad išgyvenau.
– Skaudėjo?
– Tuo metu man ne taip rūpėjo skausmas. Žinojau, kad į mane pataikė, ir sušukau vadui: „Aš sužeista, aš sužeista.“ Turėjau jam pranešti apie sužeidimą. Pajutau, kad smarkiai kraujuoju, bet supratau, kad žaizda nėra kritinė ir per dvi ar tris minutes nenukraujuosiu. Turėjau laiko, kad susivokčiau, užsidėčiau turniketą, tvarsčius. Man skaudėjo, bet nenaudojau su savimi turėtų nuskausminamųjų vaistų. Pagalvojau, kad ir kiti gali būti sužeisti. Jei atskris dar vienas FPV dronas, turėsime dar daugiau sužeistųjų, o jei aš suvartosiu nuskausminamuosius vaistus, vaikinai liks be pagalbos. Nesiruošiu vartoti nuskausminamųjų užduoties metu, kurioje gali nutikti dar kas nors blogesnio.
– Praėjusią savaitę tau buvo atlikta operacija. Kaip ji praėjo ir ką sakė gydytojai?
– Manau, kad viskas praėjo labai gerai. Mano žaizda – tai minkšųjų audinių sužeidimas. Jokių kaulų ar raumenų pažeidimų nėra. Skeveldra išplėšė gabalėlį mėsos. Operacijos metu žaizda buvo uždaryta, pastatytas drenažas. Mano [dešinioji] koja liks deformuota. Man gali prireikti plastinės operacijos. Tačiau šis sužeidimas nepalyginamas su tuo, kas galėjo nutikti. Ir nepalyginama su daugelio karių sužeidimais.
– Bet tu vis dar šlubuoji?
– Taip, šlubuoju.
– Ar gyja gerai?
– Taip. Vakar net norėjau pabėgioti. Mano gydytojas nebūtų patenkintas, jei sužinotų, bet aš pabandžiau bėgti. Tiesa, bėgti nelabai sekėsi. Bet planuoju kuo greičiau grįžti į rikiuotę ir vėl kovoti.
– Dirbai ligoninėje JAV. Ką manai apie šitą ligoninę? Ar ji atitinka karo meto standartus?
– Karo meto standartai čia yra labai neapibrėžta sąvoka. Karo ligoninės Ukrainoje labai skiriasi viena nuo kitos. Ši ligoninė labai gera, man čia patinka. Tai penktoji ligoninė, kurioje esu nuo tada, kai buvau sužeista. Mane evakavo iš mūšio lauko. Nuvežė į pirmąją ligoninę, paskui buvo dar trys, kol galiausiai patekau į šią ligoninę Charkive.
„Ir vasarą, iš žiemą – pragaras“
– Grįžkime kiek atgal. Ar sunku buvo įstoti į Ukrainos kariuomenę? Organizaciniu ir logistiniu požiūriu?
– Kai atvykau pirmą kartą, viskas buvo kitaip. Tarsi kažkokie Laukiniai Vakarai. Buvau savanorė. Įstojau į batalioną „Azov“. Neturėjau jokios sutarties. Neturėjau tada net šalmo. Atsivežiau savo neperšaunamą liemenę ir kitus daiktus. Atėjau kovoti, viską turėjau pati [išskyrus šalmą]. Net nesitikėjau kokio nors atlyginimo. Man reikėjo tik ginklo.
– Nepildei jokių anketų?
– Jie patikrino mano pasą ir užsirašė tėvų kontaktus tam atvejui, jei būčiau rimtai sužeista. Viskas buvo kaip Laukiniuose Vakaruose. Tik vėliau atsirado sutartys ir kiti dalykai, ir aš tapau oficialia Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kare. Pasakysiu, kad sunkiausia man buvo tai, jog Ukrainos kariai nenori, kad moterys kovotų priešakinėse linijose. Buvo labai sunku įtikinti savo vadus. O dabar jie žino, kad mane ten galima siųsti, kad aš nenuvilsiu. Ukrainiečiai savaip supranta moters vietą kare. Jie nori apsaugoti moteris ir nenori, kad moterys kentėtų, būtų sužeistos, patirtų sunkius išbandymus. Kad ir kaip ten būtų, man patinka mano darbas. Tai sunkus darbas, bet žinau, kad esu naudinga.
– Turi dvi pareigybes. Esi mūšio lauko medicinos sesuo ir šaulė.
– Tenka daryti viską, ką reikia daryti. Taip, esu šaulė, bet kai reikia, suteikiu medicininę pagalbą. Jei prireikia šaudyti iš prieštankinio ginklo, aš galiu. O kai prireikia medicininės pagalbos, irgi galite manimi pasikliauti.
– Nežinau, koks buvo tavo karinis pasirengimas, bet, atrodo, tu tiesiog įsitraukei į karą be jokių treniruočių?
– Dirbau klinikoje JAV. Esu iš Teksaso ir užaugau namuose, kur buvo ginklų. Ir mes treniravomės [batalione] „Azov“ prieš išvykdami valyti išlaisvintų kaimų.
– Kiek laiko jūs treniravotės?
– Na, kokias tris dienas. Suprantate, tai buvo pati karo pradžia. Visus truputėlį buvo apėmusi panika.
– Tu moki naudotis šaulių ginklais. Ką dar moki?
– Moku šaudyti iš „Javelin“, NLAW, „Matador“, „Karl Gustav“ (įvairių tipų prieštankiniai ginklai. – red.), galiu šaudyti iš GROT (lenkiškas šturmo šautuvas. – red.), kalašnikovo, naudotis pistoletais.
– Gali vairuoti kovines mašinas?
– Taip, žinoma.
– Ar ir tanką gali vairuoti?
– Ne. Na aš ir nenoriu vairuoti tanko. Mane susprogdino automobilyje, todėl nedegu noru to pakartoti. Galiu vairuoti „Humvee“, tai labai lengva. Kalbant apie tanką, net jei man sumokėtų, nesėsčiau prie jo vairo.
– Kaip pavyko prisitaikyti prie atšiaurių karo sąlygų, ypač turint omenyje prastą orą, kuris čia gali būti devynis mėnesius per metus? Lietus, sniegas.
– Purvas.
– Purvas – pati didžiausia problema?
– Taip. Jame skęsti. Purvas prideda kilogramus svorio tavo kojoms. Ypač kai bandai ištraukti sužeistą žmogų, eini į ataką arba stumi automobilį iš purvo. Ir kai lauki evakuacijos, o pagalba neateina, nes aplink purvas. Stengiuosi prisitaikyti. Rūpinuosi, kad turėčiau tinkamą aprangą, kad nesušalčiau. Reikia išmokti prisitaikyti, kitaip žūsi. Vieni žmonės mieliau kovoja vasarą, kiti – žiemą. Aš pasakysiu taip: ir viena, ir kita yra pragaras. Nesvarbu, ar purvina, karšta, ar šalta. Bet kuriuo atveju visada labai, labai sunku.
– Ar galėtum apibūdinti tipinį mūšio lauką? Kaip jis atrodo?
– Tai daugiausia miškingos vietovės tarp laukų. Juose visi medžiai nuvirtę vienas ant kito. Kartais fronto linija driekiasi per mišką. Kai einu per mišką, paprastai pasižiūriu į viršų. Jei medžiai dar neišvartyti, vadinasi, artilerijos apšaudymas čia ne toks stiprus, ne taip jau viskas blogai. Kai miškas atrodo kaip rąstų ir skiedrų krūva ir tai, tiesą sakant, jau net nebėra miškas, tada supranti, kad čia šaudoma ne juokais ir galima laukti pratęsimo. Štai taip ir atrodo mūšio laukai, bent jau šiame regione. Kartais tenka kautis kaimuose ir miestuose, bet dažniausiai tai laukai, medžių juostos ir miškai. Jei pavyksta pereiti lauką, užstringi miško juostoje. Šturmuoji priešo poziciją arba gini savo.
– Minėjai vaikiną. Ar jis vis dar yra fronto linijoje?
– Taip. Šiuo metu, kai kalbamės, jis vykdo užduotį.
– Jūs kovojate toje pačioje komandoje?
– Pradėjome kartu, bet paskui jis nusprendė, kad jam reikia kitos specializacijos. Man patinka kovoti „nulyje“, man patinka dalyvauti šturmuose, man patinka žvalgyba, man patinka dirbti lauko mediku. Man viskas čia patinka.
– Kaip jis į tai žiūri?
– Iš esmės neprieštarauja. Jis supranta, kad esu tokia, kokia esu. Mes susipažinome kare. Jis nelabai nori reikšti savo nuomonę apie tai. Tai mano darbas. Jo darbas dabar yra šiek tiek toliau nuo fronto linijos. Jis nenori būti šturmuotoju. Jis dirba kažką kita, ir tai taip pat netoli fronto linijos.
– Ar daug amerikiečių sutikai kare?
– Sutikau keletą. Tiesą sakant, dabartinis mano kambario kaimynas yra amerikietis. Ir jis toks pat kaip aš, mes labai panašūs. Mūsų namuose [bazėje] mus supa britai. Esame tarsi kolonistai jų namuose. Nepažįstu kitų merginų, kovojančių fronto linijoje. Mane supa vien vyrai. Jie visi puikūs vaikinai.
– Jokio seksizmo iš jų pusės?
– Nebent kokie pokštai. Mes visada juokiamės vieni iš kitų, tai įprastas dalykas. Tai kariški juokeliai. Bet vaikinai žino, kad netoleruosiu iš jų pusės jokių nesąmonių. Jie šaiposi iš manęs, aš šaipausi iš jų.
– Ar sunku buvo priprasti prie vietinio maisto? Ar tau patinka ukrainietiška virtuvė?
– Iš pradžių buvo sunku priprasti prie ukrainietiško maisto. Jis labai skiriasi nuo picos ir keptų bulvyčių, nuo įprasto amerikietiško maisto. Be to, esu vegetarė ir man kartais sunku rasti tinkamo maisto. Tačiau man labai patinka vegetariški barščiai. Dievinu, kai juose nėra mėsos. Dar šiek tiek grietinės ant viršaus, ir tai fantastika.
– Kaip tu prisitaikai prie žiaurios, kartais siaubingos karo realybės? Kas tau sunkiausia?
– Manau, kad tai – netekčių skaičius aplink tave. Šią savaitę žuvo mano draugas.
Ir tai labai sunku priimti. Suprantu, kad tai karas, bet kai nuolat žūsta draugai.... Kalbant apie tai, ko neįmanoma ištverti... Kiekvienas karys anksčiau ar vėliau susiduria su kontūzija, potrauminio streso sindromu, depresija. Tai net nenormalu, jei pats niekada nesi tokių dalykų patyręs kare. Ne tai, kad to negalima ištverti, bet tai ir yra karo padariniai. Kartais tiesiog sunkvežimis važiuoja keliu, bet man atrodo, kad šalia manęs kažkas sušvilpia, ir aš akimirką bandau kristi ant žemės. Tada pasijuntu nejaukiai. Bet tai įprasti dalykai kareiviams. Kartą patyriau kontūziją. Tikrai blogai jaučiausi, nebuvau tam pasiruošusi. Bet greitai tai įveikiau, grįžau vykdyti užduotį, ir ji buvo sėkminga.
– Kalbėjai apie purvą. Mano draugas man papasakojo siaubingą istoriją apie tai, kaip jis vos galėjo judėti dėl purvo tranšėjoje, kuri buvo pilna lavonų. Jie ten gulėjo ištisas savaites vidury karo ir dėl nuolatinio apšaudymo buvo neįmanoma jų išvežti. Tau teko tai patirti?
– Taip. Tai tiesa. Yra vietų, iš kurių negalima išnešti sužeistųjų ar žuvusiųjų. Prieš kelis mėnesius pas mus žuvo vienas legionierius. Kiek žinau, iki šiol mums taip ir nepavyko iš mūšio lauko išnešti jo kūno. Mūsiškiai daug kartų bandė tai padaryti, nes mes nepaliekame savo žuvusiųjų, bet kol kas tai tiesiog neįmanoma.
– Ar turėjote nuostolių per šiuos bandymus?
– Taip. Negaliu pateikti daugiau detalių, nes tai keltų pavojų mūsų žmonėms per naujus bandymus. Papasakosiu apie dar vieną incidentą. Kartą [per apšaudymą] įlėkiau į kažkokį blindažą. Pajutau, kad sėdžiu ant kažko kieto. Galvoju, kad tai akmuo ar kažkas panašaus? Paskui žiūriu, tai negyvo kareivio veidas. Taigi, bandydama išsigelbėti nuo apšaudymo, atsidūriau tiesiai ant lavono.
– Ar kūnas buvo sušalęs?
– Ne, buvo spalio mėnuo. Temperatūra buvo apie nulį.
– Vadinasi, ten buvo ir atitinkamas kvapas?
– Taip. Dar ten buvo pelių, žiurkių tarp puvėsių. Panašu, kad lavonas ten gulėjo gana ilgai. Daugiausia tai buvo kaulai, bet dar buvo šiek tiek ir mėsos. Ir pasirodo, kad tu negalvoji apie tai, kad štai šalia žmogus, kuris seniai nebegyvas, o galvoji tik apie tai, kad įšliaužei į šį blindažą ir apsisaugojai nuo bombardavimo, arba FPV drono ar dar ko nors, kas krenta tau ant galvos iš dangaus. Galvoji tik apie tai, kad išsigelbėjai.
„Mums labai trūksta sviedinių“
– Kaip jauti skirtumą tarp to, kas buvo „normalu“ prieš karą, ir to, kas „normalu“ dabar?
– Dabar viskas yra kitaip.
– Ir tu tapai kitokia?
– Taip.
– Kuo tai pasireiškia?
– Esu daug tvirtesnė nei prieš dvejus metus. Manęs nebeslegia vidinės abejonės, ar galiu ką nors padaryti, ar ne, ar turiu pakankamai drąsos kažkam, ar ne. Žinau, kad tiesiog turiu viską padaryti taip gerai, kaip tik moku. Turiu įvykdyti užduotį. Aš viską įvykdysiu, jei tai fiziškai įmanoma.
– Dabar rusai žengia į priekį, o ukrainiečiai stengiasi daryti viską, kad apsigintų. Kaip manai, kokios yra didžiausios problemos, su kuriomis dabar susiduria Ukrainos kariuomenė, jei, žinoma, neišduosi paslapčių?
– Mums reikia sviedinių! Nemanau, kad tai paslaptis. Pasaulis žino, kad Ukrainai reikia daugiau artilerijos sviedinių ir amunicijos. Kai esu fronto linijoje, mus nuolat apšaudo priešo artilerija ir minosvaidžiai. Retkarčiais ukrainiečiai atsako ugnimi. Turime nuslopinti priešo ugnį, kad galėtume pulti arba išlaikyti savo pozicijas. Kai nėra atsakomosios ugnies iš mūsų pusės, rusų artilerija mus tiesiog lygina ir lygina, ir kaskart vis smarkiau ir smarkiau. Mums labai trūksta sviedinių! Desperatiškai!
– Ką šiuo klausimu gali pasakyti amerikiečiams, kongresmenams, vyriausybei?
– Sakyčiau: nepamirškite karo Ukrainoje. Kai kas jį jau pamiršo, kai kas nustūmė į antrą planą savo atmintyje. Tiesa, artėjant prezidento rinkimais tai vėl tampa vis karštesne tema. Tačiau tai neturėtų likti tik rinkiminės kovos klausimu. Juk kalbama apie žmonių gyvybes. Šis karas labai rimtai pakeitė Europą, pakeitė Ukrainos ir Jungtinių Valstijų santykius, pakeitė santykius Europos Sąjungoje. Pasikartosiu: nepamirškite karo. Socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidos svetainėse ieškokite medžiagos ir vaizdo įrašų apie tai, kas čia vyksta. Ukrainos pusėje kovoja ir užsieniečiai. Jei negalite apsispręsti, nes nesuprantate, ką vaizdo įraše kalba ukrainiečiai, yra užsieniečių legionierių, kurie įrašus skelbia su savo vadų leidimu. Galite pamatyti, kaip mes čia tiesiogine prasme mirštame gindami šalies, kuri net nėra mūsų tėvynė, laisvę.
– Nesiruošiu traukti tavęs į politinę diskusiją, bet ar manai, kad JAV prezidento rinkimų rezultatai gali turėti lemiamos įtakos politikai Ukrainos atžvilgiu ir kokiu būdu?
– Manau, kad tai turės didelę įtaką [požiūriui į Ukrainą]. Šiuo metu Amerikos politinis gyvenimas yra labai poliarizuotas. Šalis yra susiskaldžiusi. Tai nėra produktyvu. O rinkimų rezultatai gali turėti didelės įtakos balsavimui Kongrese dėl finansinės ir karinės pagalbos Ukrainai. Šiuo metu ši politinė kova skaldo Amerikos visuomenę. Žinoma, po rinkimų kažkas pasikeis. Negaliu nieko numatyti, nes esu susitelkusi į tai, kas vyksta čia, o ne namie. Tačiau tai turės didžiulę reikšmę. Kokią, pamatysime mūšio lauke.
– Kokių karo epizodų niekada nepamirši?
– Geras klausimas. Vienas iš prisiminimų susijęs su mano draugu šaukiniu „Varnas“. Tai buvo mano pirmoji užduotis Internacionaliniame legione. Žinote, kiekviename būryje, ypač iš pradžių, į tave gali būti žiūrima su išankstiniu nusistatymu, ypač jei esi moteris. Žinau, kad nesu stipriausia ar greičiausia kovotoja, bet tikrai niekada nepasiduodu, o jie tada prie to nebuvo įpratę. Varnas patyrė dešimtis skeveldrinių žaizdų nuo kasetinio šaudmens. Buvome už kelių kilometrų nuo transportavimo punkto, prieš būsimą puolimą vykdėme rusų pozicijų žvalgybą mūšiu.
– Kokiu metų laiku?
– Tai buvo praėjusių metų rugpjūtis. Mums pasisekė, kad tada dar nebuvo FPV dronų ir mus, manėme, saugojo medžiai. Jautėmės labai užtikrintai. Ramiai ėjome, pradėję penktą ar šeštą valandą ryto. Diena dar tik prasidėjo. Buvo gražus saulėtekis. Viskas klostėsi gražiai. Bet tada prasidėjo apšaudymas kasetiniais sprogmenimis, visur skraidė skeveldros. Mes pradėjome judėti atgal, traukdamiesi nuo apšaudymo. Tuo metu nesupratau, kad rusai mus vedė į prišaudytą poziciją. Sutvarstėme Varną kaip galėjome ir tempėme jį.
– Kiek jūsų ten buvo?
– Penki. Vienas buvo sužeistas. Keturi jį nešė. Ir tada priėjome tą pačią vietą, senąją poziciją, į kurią mus viliojo rusai. Ir tada prasidėjo neįsivaizduojamas dalykas. Du kartus ant mūsų buvo numestos fosforinės bombos. Į mus tiesiu taikymu šaudė tankas. Daužė sunkioji artilerija, minosvaidžiai. Tiesiai į blindažą, kuriame atsidūriau su savo sužeistuoju. Karštligiškai stengiausi nuvalyti purvą nuo jo nosies ir burnos, kad jis galėtų kvėpuoti. Jį jau ištiko hemoraginis šokas. Bandau jam suleisti intraveninę injekciją. Pati jau esu kontūzyta, nes sviediniai ir minos toliau krenta. Ir tai mano pirmoji užduotis Internacionaliniame legione. Štai, pasirodo, koks būna karas.
– Jausmas, kad tai vyksta ne su tavimi, ar ne?
– Na, aš buvau tam pasiruošusi, nes jau dalyvavau mūšiuose su kitais daliniais. Bet buvo sunkiau nei bet kada. Buvau emociškai išsekusi ir visiškai be jėgų, bet mano draugas Varnas šiandien gyvas. Mes išgelbėjome jam gyvybę. Varnas lieka mano komandoje. Jis yra mano artimas draugas.
– Jis amerikietis?
– Ne, jis lietuvis. Dabar papasakosiu apie kitą, ne tokį gerą atvejį. Tai buvo, kai mane ištiko tikras šokas nuo apšaudymo. Gavome užduotį vykti į poziciją pas sužeistus ukrainiečius, kuriuos reikėjo evakuoti. Ten turėjome suteikti pirmąją pagalbą, paskui išnešti sužeistuosius iš ugnies. Kartais tenka eiti apie dešimt kilometrų per purvą ir sunkiai įveikiamą vietovę, ypač kai neįmanoma sulaukti transporto. Bet tokioje situacijoje buvau atsidūrusi ne kartą. Ir tada mus ne taip jau ir smarkiai ėmė apšaudyti. Tai buvo per mano antrąją užduotį legione, iškart po tos, kai Varnas buvo sužeistas. Po to įvykio kai kurie vyrai paliko legioną, sakydami: „Mes daugiau nebegalime.“ Aš pasilikau ir tapau vyriausiaja medike-evakuotoja [batalione].
Taigi aš užsiimu sužeistaisiais, teikiu pirmąją pagalbą, dirbu savo darbą. Kai pasidarė ramiau, atsidūriau blindaže, ir staiga pajutau didžiulės baimės priepuolį, kokios dar niekada nebuvau jautusi. Tai buvo nepakeliama baimė. Bandžiau nusiraminti, suprasti, kas vyksta. Apšaudymas šiek tiek aprimo. Sėdžiu blindaže. Viskas atrodo palyginti saugu. Ir neturėtų būti taip jau baisu. Bet tas siaubas buvo toks nepakeliamas, kad pirštais užsikimšau ausis, atsisėdau susirietusi, beveik embriono poza, ir užmerkiau akis, nes nenorėjau matyti, kas vyksta aplink mane.
Tada pasijutau labai nepatogiai, juk ten buvau vyriausioji medikė. Sėdžiu blindaže, o šalia manęs – du mano vaikinai. Aš pasakiau: „Atsiprašau, nežinau, kas vyksta, nesuprantu, iš kur ta baimė“. Suprantu, kad visa tai iracionalu, ir bandau rasti paaiškinimą. Jei tai tokia kontūzija, tai reikia tiesiog palaukti. Tai praeis.
Bet man prireikė daug laiko, kad išeičiau iš tos būsenos. Tokia buvo mano patirtis, kai patyriau tokį nevaldomą siaubą, nors atrodė, kad viskas lyg ir jau OK. Ir tuo metu negalėjau paaiškinti, kodėl taip atsitiko. Įvairiuose vaizdo įrašuose galima pamatyti kareivių, kurie fronto linijoje patiria haliucinacijas, potrauminio streso sutrikimo sukeltus praeities prisiminimus, ir jie vėl juos išgyvena ir negali išeiti iš tos būsenos. Anksčiau žiūrėdavau šiuos vaizdo įrašus ir stebėdavausi: kaip tai įmanoma? Dabar suprantu, kaip.
– Kiek visko nešiesi su savimi eidama į mūšį ir kiek tai sveria?
– Negaliu išvardinti visko, ką nešuosi, nes tai priklauso nuo užduoties. Paprastai nešuosi bent dešimt dėtuvių savo automatui ir bent dvi granatas.
– Kiek šovinių yra dėtuvėje?
– Tai priklauso nuo situacijos. Yra 30 šovinių, 40 šovinių ir 45 šovinių dėtuvės. Turiu automatą GROT.
– Koks tavo mėgstamiausias ginklas?
– Labiausiai mėgstu kalašnikovą.
– Kodėl?
– Man jis tiesiog patinka. Jis visada veikia. Gali jį įmesti į purvą tranšėjoje prie Bachmuto, pakelti, ir jis vis tiek šaudo. Nesijaudinu dėl to, kad jis užstrigs, kad nepavyks iššauti arba kad šovinys įstrigs šovinio lizde. Jis visada veikia. Ir man tai patinka.
– 7,62 kalibro?
– Ne, 5,45. Turiu savo AKSU. Žinau, kad žmonės sakys, jog jis mažas. Man jis tinka. Su savo AKSU galiu pataikyti į taikinį daug toliau nei 300 metrų. Jis šaunus, lengvutis, atlenkiama buožė. Jis manevringas apkasuose, labai patogus.
– Ir tau tenka nešiotis papildomų daiktų? Visą savo mediciną?
– Taip, kai dirbu medike. Kartais dirbu tik kaip šaulė. Kalbant apie medikamentus: jei, pavyzdžiui, mano grupę sudaro šeši žmonės, savo medicinos krepšį pakuoju skaičiuodama, kad penki iš mūsų gali būti sunkiai sužeisti. Kitką galima panaudoti iš asmeninių vaistinėlių. Tačiau mano pagrindiniame krepšyje visada yra vaistų ir gyvybės palaikymo įrangos bent 80 proc. mano komandos narių. Problemų kils tik tada, jei 80 proc. jūsų žmonių bus sužeisti.
– Ar planuoji vykti į Ameriką, kad ten visiškai pasveiktum, ar liksi čia?
– Ne. Aš lieku čia ir toliau kovosiu.
– Kaip ilgai dar ketini kovoti?
– Dabar nesakyčiau, kad liksiu, kol Rusija visiškai pasitrauks iš Ukrainos. Niekas nežino, kas nutiks rytoj. Noriu kovoti tol, kol galėsiu sau tai leisti fiziškai ir psichologiškai, išlikti geru kareiviu, produktyvia ir naudinga bendrų karo veiksmų dalimi. Kai suprasiu, kad daugiau nebegaliu, sustosiu ir galbūt tapsiu instruktore. Arba savanore dar kur nors kitur. Bet dabar aš kariauju ir ketinu tai daryti toliau.
„Kilkite, jei norite pokyčių“
– Putinas pats save perrinko. Kaip tai paveiks karą? Ko tu tikiesi? Ką asmeniškai manai apie jį? Kokios, tavo nuomone, bausmės jis nusipelnė?
– Jei išsakysiu savo nuomonę, kokios bausmės jis nusipelnė, ji tikriausiai negalės būti publikuojama. Žinoma, jis pats save perrinko. Visi žinojo, kad taip ir bus, atsižvelgiant į visą korupcijos gylį. Sakyčiau, kad Putinui yra pakankamai daug žodžių. Aš asmeniškai tikiuosi, kad jis labai greitai mirs.
– Neatrodo, kad jis ketintų tai padaryti.
– Na, bet juk jis kada nors mirs, ar ne? Žinau, kad Rusijoje bręsta didelis nepasitenkinimas Vladimiro Putino režimu, ypač tarp jaunosios kartos atstovų. Ypač po to, kai mirė Aleksejus Navalnas. [Kremlius] visada tave pasieks, jei tik norės. Net Prigožinas buvo nužudytas, nors jis buvo baisus žmogus, vos tik stojo prieš Vladimirą Putiną ir ketino šturmuoti Maskvą. Žinoma, jie bet ką pasieks. Rusijoje didžiulė politinė korupcija ir totalitarizmas. Ir aš labai tikiuosi, kad kai Putinas mirs, o aš tikiuosi, kad tai bus greitai, tada Rusijoje prasidės tam tikros reformos, kuriose dalyvaus jaunoji karta. Nes dabar, kaip matau, jis visus laiko už gerklės. Nematau, kaip [Putino perrinkimas] dabar gali pakeisti karo eigą. Po rinkimų niekas nepasikeitė. Nematome, kad apšaudymai rimtų ar, priešingai, suintensyvėtų. Vis dar tikiuosi, kad kas nors ten pašalins [Putiną] ir mes čia viską išspręsime daugiau ar mažiau taikiai.
– Kaip manai, ar Rusijos ir Ukrainos karas yra regioninis, ar visos Europos, ar jis gali peraugti į kažką daug didesnio, įskaitant Armagedoną?
– Manau, kad Putinui būtų neišmintinga panaudoti branduolinį ginklą. Jei kiltų grėsmė jį panaudoti, manau, kad kitos šalys pakiltų. Visiškai nemanau, kad šis karas yra lokalus konfliktas. Tačiau dabar karas stagnuoja. Ukraina laukia sviedinių, kol Rusija gauna paramą iš Šiaurės Korėjos ir Irano, iš visur, iš kur tik gali ką nors gauti. Todėl karas stagnuoja. Jeigu kitos šalys rimtai nepadidins pagalbos Ukrainai, duos ne šimtą tankų ar porą „Bradley“, neorganizuos didžiulių šaudmenų tiekimų, karas taps labai sunkus, nepaprastai sunkus. Ukraina praranda pozicijas. Pernai jau praradome Avdijivką ir Bachmutą, Charkivo kontrpuolimas buvo puikus, bet antrasis kontrpuolimas įstrigo. Mes jame dalyvavome, bet rezultatai, švelniai tariant, nuvylė. Išlaisvinome kelis kaimus ir tuo labai didžiavomės. Tačiau kažką reikia keisti, nes dabar tai kraujo jūros. Vyksta artilerijos karas. Kareiviai, bandydami žengti pirmyn, tiesiog atsitrenkia į patrankų ugnies sieną. Ir tai labai sunku, kai neturime jokios atsakomosios ugnies. Mus tiesiog daužo į šipulius rusų pozicijų prieigose.
– Ką norėtum pasakyti ginklo draugams ir ukrainiečiams?
– Norėčiau pasakyti: nenustokite kovoti. Kovokite toliau. Čia gatvėse [užnugaryje] matau daug vietinių gyventojų, daugiausia jaunų žmonių, kurie linksminasi ir nenori būti paimti į kariuomenę. Tai suprantama. Tačiau tiems jaunuoliams, kurie stengiasi išvengti kariuomenės ir nori tiesiog gyventi ir negalvoti apie karą, noriu priminti, kad yra žmonių, atvykusių čia [iš kitų šalių]. Bet mums jūs rūpite, mes galvojame apie jūsų laisvę, jūsų gerovę ir jūsų gyvenimo būdo gynimą. Kai kurie iš mūsų net nėra pažinoję nė vieno ukrainiečio ir niekada anksčiau nėra buvę šioje šalyje. Turiu draugų, kurie žuvo. Aš pati buvau sužeista. Bet mes noriai kovojame, nors mums reikia daugiau žmonių. O tai yra jūsų šalis. Jei tai būtų mano šalis, aš kelčiausi ir eičiau kariauti. Nevengčiau šaukimo į kariuomenę. Padaryčiau viską, kad išgelbėčiau savo šalį. Jauni žmonės turėtų didžiuotis teise kovoti už laisvę.
– Sakei, kad karas tave pakeitė. Ką veiksi grįžusi namo? Grįši į kliniką ir toliau dirbsi medicinos srityje ar užsiimsi kuo nors kitu?
– Tiesiog nenoriu planuoti per daug į priekį. Nes 90 proc. žmonių, su kuriais dabar bendrauju, yra kariai, mano draugai. Aš žinau, kuo rizikuoju. Aš prisiimu tą riziką. Nenoriu, kad man kas nors nutiktų, bet nesistengiu planuoti ateities. Žinau, kad norėčiau turėti vaikų. Šiemet man sukaks 30 metų. Ir aš noriu pradėti galvoti apie vaikus, ištekėti ir gyventi normalų gyvenimą. Taip, galvoju apie šeimos sukūrimą netolimoje ateityje. Bet kol kas nenoriu, kad mintys mane nuvestų dar toliau, nes suprantu, kad viskas gali labai greitai pasikeisti.
– Turi tėvą ir motiną, o seserų ar brolių turi?
– Turiu du jaunesnius brolius.
– Ką tavo šeima mano apie tai, ką darai? Ar jie tave palaiko?
– Jie galvoja, kad aš beprotė, bet mano tėtis iš tikrųjų manimi labai didžiuojasi. Mama, žinoma, visą laiką nervinasi. Tėtis taip pat. Jis sako, kad turiu sisu, tai suomiškas žodis, paprastai skirtas vyrams, reiškia „drąsą ir bebaimiškumą“. Man didelė garbė girdėti jį taip kalbant.
– Ar kalbi suomiškai?
– Šiek tiek. Aš kalbu suomiškai kaip penkiametė mergaitė.
– Turiu daug draugų suomių. Pasakyk jiems ką nors suomiškai.
– Hei. Nimeni on Alexis. Hauska Tavata. Kiitos. Aš pasakiau: „Sveiki. Mano vardas Alexis. Malonu susipažinti. Ačiū.“
– Tu tikrai turi sisu.
– Sutinku. Noriu tai išsaugoti savyje. Suomiams tai labai svarbu. Tai, ką pasakė tėtis, pataikė tiesiai man į širdį. Manau, kad tai didelė sėkmė. Tai reiškia, kad gyvenime kažką pasiekiau.
– Ar norėtum ką nors pasakyti Rusijos jaunimui, kuriuo vis dar tiki?
– Taip. Norėčiau pasakyti štai ką: kilkite ir pasakykite, ką galvojate. Žinau, kokia ten politinė sistema, kokios represijos taikomos prieš tuos, kurie priešinasi karui. Ten dabar absoliučiai totalitarinis režimas. Bet stenkitės pasipriešinti smegenų plovimui. Politiniai pokyčiai gimsta per mases. Turite pakilti, turite ką nors padaryti. Jūsų daugiau nei policijos, daugiau nei valdininkų. Jie tiesiog primetė jums savo valdžią. Kilkite, jei norite pokyčių, ir ką nors dėl to darykite.
