Nestebina faktas, kad daugiausia palaikymo Kremlius susilaukia iš Vokietijos politinės kairės, susitelkusios apie partiją „Die Linke“. Taikliu istoriko H. A. Winklerio pastebėjimu, Vokietijos „kraštutiniai kairieji tebevertina Rusiją kaip vienintelės pavykusios proletarinės revoliucijos tėvynę, užmerkdami akis prieš Putino vykdomą iš pamatų reakcingą politiką. Ignoruodami, jog tą politiką jis vykdo išvien su ortodoksų bažnyčia, Rusijoje puoselėjančia priešiškumą Vakarams.“
Deja, Winkleris neatkreipė dėmesio į vieną svarbią detalę – kad ir kraštutinių kairiųjų pažiūrose esama nemažos dozės to priešiškumo Vakarams. Nenuilstantis Vakarų sistemos ir politikos kritikas, VDR gimęs ir augęs kairiųjų frakcijos vadovas Gregoras Gysi, dėl Ukrainos konflikto kaltina tik Vakarus, neatsižvelgusius į Maskvos interesus, o ir toliau provokuojančius ją sankcijomis ar Nato pratybomis Baltijos valstybėse.
Skamba tarsi Kremliaus raudų aidas. Nenuostabu, kad Gysi tezes apie ydingą Vakarų politiką Rusijos atžvilgiu mielai skelbia propagandiniai Rusijos puslapiai vokiečių kalba, tokie kaip „de.sputniknews“.
Sahra Wagenknecht, viena ryškiausių kairiųjų partijos „Die Linke“ asmenybių, teisina Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją, sakydama, jog tai buvusi tik „reakcija į klaidingą raidą“. O „klaidinga raida“ ji vadina tai, kad Ukrainos piliečiai išvijo diktatorišką ir korumpuotą šalies prezidentą Viktorą Janukovyčių. Žurnalo „Cicero“ autorius Alexander Marguier vadina kraštutinius kairiuosius Maskvos penktąja kolona ir pastebi, kad Ukrainos įvykiai atskleidė tikrąjį „Die Linke“ veidą – ji pasirodė besanti partija, kuriai paklusnumas Putinui yra svarbiau už piliečių laisvo apsisprendimo teisę.
Socialdemokratai: sena draugystė įpareigoja
Įsiklausyti į Rusijos norus bei atsižvelgti į jos interesus linkęs ir ne vienas aukštas pozicijas užimantis Vokietijos socialdemokratas. Atskiro paminėjimo nusipelno Gernotas Erleris, vyriausybės koordinatorius bendradarbiavimui su Rusija ir Rytų partnerystės šalimis, taigi, ir su Ukraina.
Deja, Erlerio pasisakymuose Ukrainos konflikto klausimais nuo pat pradžios aiškiai nusvėrė tik Rusijos ir Vokietijos interesai. Šimtus kartų jis yra viešai išsakęs abejonę Rusijai taikomų sankcijų sėkme, teigdamas, jog sankcijų politika tik didina įtampą su Rusija ir kenkia Vokietijos ekonomikai.
Šimtus kartų jis yra viešai išsakęs abejonę Rusijai taikomų sankcijų sėkme, teigdamas, jog sankcijų politika tik didina įtampą su Rusija ir kenkia Vokietijos ekonomikai.
Vertindamas neseniai paviešintą Rusijos „juodąjį sąrašą“, į kurį įtraukti ir 8 Vokietijos politikai, G. Erleris ir vėl perspėjo neeskaluoti situacijos, atsakant tuo pačiu. Ta proga duodamas interviu Vokietijos radijui, jis kritikavo Rusijos pašonėje vykdomas NATO karines pratybas kaip neatsakingą Rusijos provokavimą.
Susidaro įspūdis, kad dalis Vokietijos socialdemokratų yra linkę priimti Putino primetamą geopolitinę Rusijos suverenumo sampratą, pagal kurią Rusija turinti teisę ginti (prireikus – netgi karine jėga) savo interesus kaimyninėse valstybėse, kurios jai tėra „artimasis užsienis“ arba „įtakų zona“.
Nenuilstantis Rusijos supratėjas ir jos suverenių teisių pagal Putiną gynėjas yra buvęs Vokietijos federalinis kanleris socialdemokratas Helmutas Schmidtas, pasisakantis prieš ES bandymus „patraukti Ukrainą Vakarų pusėn“, ką jis vadina Europos biurokratų didybės manija.
Pirmadienį H. Schmidtas ir vėl išsakė kritiką Angelai Merkel, nepakvietusiai Putino į birželio 7-8 dienomis vyksiantį G7 viršūnių susitikimą Elmau pilyje. Jis sakėsi esąs įsitikinęs, kad Putinas būtų šį kvietimą priėmęs, jei tik kvietimas būtų buvęs „derama forma išsakytas“.
Putinas, esą, yra įsižeidęs, kad Vakarai į jį nepakankamai rimtai žiūrį, – aiškino Schmidtas, drauge perspėdamas viršūnių susitikimo dalyvius savo sprendimais dėl Ukrainos ir Rusijos konflikto „nepilti alyvos į ugnį“.
Panašios pozicijos laikosi ir kitas buvęs Vokietijos kancleris, Gerhardas Schröderis, liūdnai pagarsėjęs savo sparnuotu posakiu apie „krištolinio tyrumo demokratą“ Putiną. Jo manymu, be Rusijos prezidento viršūnių susitikimas nebūsiąs toks vaisingas. „Kaip tik esant skirtingoms pozicijoms ir būtina jomis diskutuoti. Tai ir būtų buvę galima padaryti viršūnių susitikime“, – sakė Schröderis dienraščiui „Rheinische Post“.
Asmeninis Kremliaus šefo bičiulis Gerhardas Schröderis yra vienas aktyviausių Putino advokatų, Rusijos ir Gaspromo lobistų Berlyne ir Briuselyje. Dar 2006 metais interviu „Handelsblatt“ jis teigė: „Priklausau tiems, kurie kaip ir anksčiau yra įsitikinę, jog Rusijos prezidentas yra demokratinės raidos šalyje garantas“. Savo knygoje „Putino demokratūra“ publicistas Borisas Reitschusteris tokį Schröderio požiūrį į Putiną jau anuomet pavadino „groteskišku nesugebėjimu įvertinti realybės“.
Ne ką pasikeitė buvusio kanclerio nuostata Maskvos atžvilgiu ir pastaraisiais metais. Gegužės mėnesį jis ragino Vakarus „žodiškai nusiginluoti“ Ukrainos konflikte, apeliavo į abi puses nutraukti „priekaištų, grasinimų ir sankcijų spiralę“. Dėl nevykusiai su Rusija besiklostančių santykių Schröderis, kaip ir dauguma jo bendraminčių Rusijos supratėjų, kaltino JAV ir teigė, jog stabilumas Europoje įmanomas tik plėtojant saugumo partnerystę su Rusija.
Glaudžiais ryšiais su Kremliumi gali pasigirti ir dabartinis Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris, buvęs Gerhardo Schröderio kanceliarijos vadovas ir artimiausias partijos bendražygis. Dabartinis jo postas vyriausybėje neleidžia toliau atvirai puoselėti anais laikais užsimezgusių draugiškų kontaktų. Tačiau vargu, ar tie kontaktai padeda jam švelninti konfliktą.
Glaudžiais ryšiais su Kremliumi gali pasigirti ir dabartinis Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris, buvęs Gerhardo Schröderio kanceliarijos vadovas ir artimiausias partijos bendražygis.
Steinmeierio politinė praeitis dabartinėje situacijoje gali jam netgi kliudyti. Viena, kaip ir nepatogu užimti griežtą poziciją Rusijos atžvilgiu: jo formuluotės paprastai būna diplomatiškai aptakios, pabrėžiančios dialogo su Rusija būtinumą, dėl ko kartais susidaro įspūdis, tarsi ministras veiktų ar kalbėtų įjungęs rankinį stabdį. Antra, tai savo ruožtu skatina abejoti jo paramos Ukrainai nuoširdumu, ką neseniai atvirai padarė JAV respublikonų senatorius McCainas, apkaltinęs Steinmeierį pastangomis užsistoti Kremliaus vadovą.
Dešimtmečiais susiklostę draugiški ryšiai su Kremliumi, neretai, kaip kad Schröderio atveju, dar ir sutvirtinti ekonominiais interesais, atsiliepia ir dabartinėms politikų nuostatoms. Šiam reiškiniui Vokietijoje apibūdinti kartais netgi pasitelkiama schröderianizmo sąvoka. Schröderianizmo orbitoje sukasi ir kitas aukšto rango socialdemokratas, buvęs Brandenburgo žemės ministras pirmininkas Matthias Platzekas, Vokietijos-Rusijos forumo pirmininkas, atvirai raginęs įteisinti Krymo aneksiją.
„Nėra abejonių, Matthias Platzekas išsakė tai, ką daugelis – ir kai kurie politiniame Berlyne – galvoja: laikas pagaliau liautis bergždžiai kritikuoti Putiną ir jo Ukrainos politiką. Yra kaip yra. Vakarai privalo būti protingesni ir nusileisti, rasti kokį nors būdą Rusijos įvykdytai Krymo aneksijai įteisinti,“ – ironizuodamas apibendrina nuolaidžiavimo agresoriui politiką „Die Welt“ korespondentas Thomas Schmidas.
Pasuksi į dešinę – sutiksi Putino draugą
Akivaizdu, kad griežta pozicija Rusijos atžvilgiu ekonomiškai Vokietijai nenaudinga. Tai visomis įmanomomis progomis ir visais įmanomais kanalais pabrėžia Vokietijos pramonininkų asociacijos Rytų komiteto pirmininkas Eckhardas Cordes. Įvedus sankcijas Rusijai, jis kaip mantrą kartojo teiginį, esą, sankcijos Rusijos visiškai neveikiančios, tai jis žinąs iš pirmų lūpų – Rusijos verslininkų bei pramonininkų.
Politinio pragmatizmo šalininkų, raginančių negadinti santykių su Rusija, nes tai neigiamai atsilieptų Vokietijos ekonomikai, rastume turbūt visose Vokietijos politinėse partijose. Tik vieni tuos raginimus išsako atsargiai, bent jau savo formuluočių išnašose deklaruodami vertybinės politikos regimybę, o kiti tai daro atvirai, solidarumo su silpnesniaisiais vietoje teigdami stipriųjų teisę paisyti tik savo pačių interesų.
Politinio pragmatizmo šalininkų, raginančių negadinti santykių su Rusija, nes tai neigiamai atsilieptų Vokietijos ekonomikai, rastume turbūt visose Vokietijos politinėse partijose.
Naujoji Vokietijos euroskeptiška partija „Vokietijos alternatyva“ (AfD) politinėje scenoje pasirodė su populistiškai formuluojamais šalies interesų gynimo šūkiais, raginančiais nepasiduoti Briuselio diktatui. Jų kalbos apie alternatyvą Vokietijai nepraslydo pro Kremliaus ausis: o kodėl gi tokia alternatyva negalėtų būti Maskva? Juk dar 2012 metais Gerhardas Schröderis sakė, kad Berlynas yra arčiau Rusijos, o ne Prancūzijos sienos, kas, beje, būtų teisinga tik prieš akis turint istorinį, o ne aktualų žemėlapį. Bet buvęs kancleris, matyt, matavo nuotolį iki Rusijos enklavo Kaliningrado, o gal tiesiog pasikliaudamas savo asmeninėmis simpatijomis Maskvai.
Taigi, Maskva pasiskubino užmegzti draugiškus santykius su Vokietijai alternatyvą žadančia partija. Afd partijos pavaduotoją, buvusį krikščionį demokratą Alexandrą Gaulandą Rusijos ambasadorius pasikvietė pokalbiams dar pirmosios rinkiminės kampanijos metu. Matyt, tie pokalbiai buvo vaisingi, nes, kaip teigia dienraštis „Die Welt“, be Gerhardo Schröderio ir kairiųjų lyderio Gregoro Gyzi nerastume kito vokiečių politiko, taip aistringai agituojančio suprasti Kremlių.
Kaltinimus Maskvos interesų gynimu A. Gaulandas atmeta argumentuodamas, jog vienintelis jo rūpestis esąs ginti Vokietijos interesus. Dar būdamas CDU partijos narys ir užimdamas aukštas Hesseno žemės valstybės sekretoriaus pareigas, jis ragino Europos Sąjungos politikoje daugiau atsižvelgti į Rusiją ir nesiartinti taip neatsargiai prie buvusių Sovietų Sąjungos respublikų.
Kaltinimus Maskvos interesų gynimu A. Gaulandas atmeta argumentuodamas, jog vienintelis jo rūpestis esąs ginti Vokietijos interesus.
Dabar, Afd būdamas atsakingas už užsienio ir saugumo politiką, Gaulandas demonstruoja gilią atjautą Maskvai, – Rusija, esą, negalinti emociškai įveikti „kamieninės Rusijos ląstelės, šventojo Kijevo atsiskyrimo“. Šį atsiskyrimą, esą, galima būtų palyginti tik su Aacheno ar Kölno atplėšimu nuo Vokietijos. Taip užjausti gali tik nuoširdus draugas.
Alexandras Gaulandas, simpatizuojantis Bismarkui, Vokietijos užsienio politiką norėtų regėti labiau orientuotą į „Rytų kaimyną“ (ir vėl pražiūrima, kad kaimynai nuo Bismarko laikų pasikeitė). Kaip formuluojama Afd rinkiminėje programoje į Europos parlamentą, Vokietija „išskirtinį dėmesį turėtų skirti Rusijai ir prisidėti prie to, kad Rusijos problemos su valstybėmis, anksčiau buvusiomis Sovietų Sąjungos respublikomis, būtų sprendžiamos tik dalyvaujant Rusijai.“
Įvertindamas Putino supratėjų fenomeną, istorikas Heinrichas Augustas Winkleris „Der Spiegel“ skelbtame esė „Šiurpinantys pėdsakai“ susieja juos su Veimaro Respublikos laikų dešiniosiomis idėjomis, atvedusiomis į nacionalsocializmą.
Istorikas brėžia punktyrą „nuo Veimaro epochos dešiniųjų politikų, kariškių ir intelektualų“ per Goebbelsą iki išskirtinių voikiečių-rusų santykių gynėjų dabartyje: „Putino gynėjai Vokietijoje nežino, kokioje tradicijoje jie stovi“.
