Antradienį paskelbtais duomenimis, 2014 metais smurto prieš Vokietijos policijos pareigūnus bei pareigūnes atvejų padaugėjo 6,3 procentais. Beveik 62 800 policininkų tapo nusikaltimų aukomis, 3880 pareigūnai buvo pavojingai ar sunkiai sužaloti, 123 – mėginta nužudyti.
13 452 policininkai patyrė žodinę ar fizinę agresiją. Tai net 14 procentų daugiau nei 2013 metais.
Vokietijos žemių vidaus reikalų ministrų konferencijos pirmininkas, Reino-Pfalco žemės vidaus reikalų ministras Rogeris Lewentzas pavadino skaičius gąsdinančiais ir pažadėjo daryti viską, kad smurto atvejų prieš pareigūnus mažėtų.
Viena iš priemonių būtų aprūpinti policininkus prie aprangos pritvirtintomis mini kameromis. Tačiau lemiantis faktorius turėtų būti visuomenės nuostata, jos ryžtingas nusiteikimas prieš prievartą ir pagarbą įstatymui. „Juk policija yra valstybės vizitinė kortelė,“ – pabrėžė ministras.
Kad Vokietijoje dedasi negeri dalykai, rodo ne tik statistikoje užfiksuoti prievartos prieš policijos pareigūnus atvejai, bet ir kasdieniai savo tarnybą atliekančių policininkų įžeidinėjimai, spjūviai, spyriai ir kitokio pobūdžio agresija. Pareigūnai kantriai visa tai pakelia, nes tokiais atvejais Vokietijos įstatymai beveik nėra apibrėžę bausmių prieš agresyviai besielgiančius asmenis.
Migrantų gaujos užvaldo ištisus miestų kvartalus
Rūro sritis priklauso Šiaurės Reino Vestfalijai – tankiausiai gyvenamai ir didžiausią migrantų procentą turinčiai Vokietijos žemei. Kai kuriuose šios srities miestų kvartaluose nusikaltėliškos grupuotės kovoje su valstybės teisėsaugos atstovais jau ima viršų.
Ten dėl dominavimo tarpusavyje kovoja libaniečių, turkų, rumunų ir bulgarų šeimų klanai. Policijos kaip viešąja tvarka besirūpinančios valstybės institucijos jie nepripažįsta. „Policija, jų manymu, neturi teisės kištis į jų reikalus,“ – sako Policijos profsąjungų pirmininkas Arnoldas Plickertas.
Ten dėl dominavimo tarpusavyje kovoja libaniečių, turkų, rumunų ir bulgarų šeimų klanai. Policijos kaip viešąja tvarka besirūpinančios valstybės institucijos jie nepripažįsta. „Policija, jų manymu, neturi teisės kištis į jų reikalus,“ – sako Policijos profsąjungų pirmininkas Arnoldas Plickertas.
„Šios grupuotės siekia įbauginti policiją, kad ji nesiimtų prieš juos jokių priemonių. Nevalia jiems užleisti gatvės, nes jie užima kiekvieną metrą, iš kurio mes pasitraukiam. Netrukus tuo būdu jų valdžion pateks ištisi kvartalai, rasis vis daugiau neįžengiamų erdvių, kuriose neveikia šalies teisėsauga“, – perspėjo A.Plickertas.
Jau dabar Esene, Duisburge, Kelne esama tokių problemiškų kvartalų, kuriuose policininkai užsipuolami itin dažnai. „Šių kvartalų gaujos mūsų nebepaiso ir kiekvienu atveju, net ir registruojant paprastą eismo įvykį, atakuoja pareigūnus, apsupę juos 30-40 asmenų gaujomis“, – pasakojo 42 metų policininkas.
To paties pareigūno teigimu, policija sunkiai susitvarko ir su imigrantais iš Bulgarijos bei Rumunijos. Jie nebesitenkina paprastomis vagystėmis, bet užsiima plėšikavimu, aršiai priešinasi teisėsaugos atstovams. Į tokius kvartalus policininkai ryžtasi įvažiuoti tik su trimis ar keturiais patrulių ekipažais.
Arabų klanai Vokietijos sostinėje įvedė savas taisykles
Didelis galvosūkis Vokietijos teisėsaugai yra arabų šeimų klanai, uždirbantys pinigus narkotikais, prekyba ginklais, kontrabanda žmonėmis, prostitucijos tinklų valdymu, reketu, apiplėšimais ar kitais nelegaliais būdais.
Tai anaiptol nėra nauja problema. Dar 2010 metais rašyta apie Berlyne gyvenančius 25 arabų šeimų klanus, kurių 350 narių dėl nusikalstamos veiklos ypač dažnai patenka į kriminalinės policijos akiratį.
Berlyno socialdemokratų politikas Tomas Schreiberis konstatavo, kad Vokietijos sostinė yra patekusi į arabų mafijos klano nagus, o teisėsauga ir policija tyli. Klano išpuoliai netgi neviešinami, tarnybos linkusios problemą sumenkinti.
Berlyno socialdemokratų politikas Tomas Schreiberis konstatavo, kad Vokietijos sostinė yra patekusi į arabų mafijos klano nagus, o teisėsauga ir policija tyli. Klano išpuoliai netgi neviešinami, tarnybos linkusios problemą sumenkinti.
O ir pačios tarnybos pripažįsta, kad Vokietijos teisėsaugai sunkiai sekasi kovoti su šalies sostinėje įžūliai veikiančiais arabų mafijos klanais. Iš dalies ir dėl to, kad šie brutalumu garsėjantys nusikaltėliai yra grasinimais įbauginę teisėsaugos atstovus.
Nelegaliais būdais įsigytus pinigus klanai investuoja pirkdami nekilnojamąjį turtą – gyvenamuosius namus ir prekybos centrus Berlyne ir Brandenburge. Jiems priklauso klubai ir diskotekos, jie organizuoja įvairias viešas akcijas, tik tyrėjams nepavyksta nustatyti, iš kokio gausybės rago plaukia visam tam reikalingi pinigai.
Augančiai šių klanų kartai brangiais automobiliais ir prabangiais laikrodžiais besipuikuojantys nusikaltėliai yra pragaištingas pavyzdys. Tokie klanai – „nuoseklaus profesionalių nusikaltėlių ugdymo centrai“, dar 2007 metais perspėjo tuometinis Berlyno vyriausiasis prokuroras Romanas Reuschas. Paaugliai auga aplinkoje, kurioje sunkiausi nusikaltimai yra tapę visiškai norma.
2010 metais neaiškiomis aplinkybėmis iš gyvenimo išėjusi Berlyno jaunimo teisėja Kirsten Heisig po jos mirties paskelbtoje knygoje „Kantrybė baigėsi“ plačiai aprašo nerimą keliantį etnoklanų fenomeną:
„Šeima, tėvas, motina, nuo 10 iki 15, kartais net 19 vaikų, imigruoja iš Libano į Vokietiją. Kai kurie vaikai gimę dar tėvynėje, kiti – jau Vokietijoje. Dar nesusilaukusios paskutinio vaiko, motinos jau susilaukia anūkų. Taip klanai didėja kvapą gniaužiančiu tempu.
Tokios šeimos dokumentuose šalies pilietybės skiltyje įrašyta: „be valstybės“, „neišaiškinta“ arba, vis dažniau, – „vokiečių“. Šeimos gauna visas Vokietijoje įmanomas pašalpas ir išmokas už vaikus. Jei narkotikų ar kokį kitą nelegalų verslą jiems pamėgina trukdyti kitos tautybės konkuruojantis klanas, problema išsprendžiama nužudant ar bent jau bandant nužudyti.“
Arabų klanų nariai yra sukūrę ryšių tinklą ne tik Vokietijoje, bet ir kaimyninėse Europos valstybėse. Nors jų politinio prieglobsčio prašymai buvo atmesti, iš Vokietijos išprašyti jų nepavyksta, – dėl „neaiškios“ pilietybės. Daugelis šių tariamų pabėgėlių prieš atvykdami į Vokietiją sąmoningai sunaikino savo asmens dokumentus.
Galingasis „Miri-klanas“
Vienas tokių šeimyninių klanų yra arabų kilmės „Miri-klanas“, pagarsėjęs nusikalstama veikla Brėmene, Esene ir Berlyne. Jam priklauso 35-36 šeimos, kilusios iš pietryčių Turkijos, Sirijos ir Libano. Į Vokietiją jos atvyko aštuntajame dešimtmetyje.
Klano nariai gyvena paralelinėje visuomenėje su savomis taisyklėmis, Vokietijos teisės jie nepripažįsta. Konfliktus sprendžia savaip: pinigais, grasinimais ir prievarta. Vien narkotikų prekyba klanas per metus uždirba apie 50 milijonų eurų.
Klano nariai gyvena paralelinėje visuomenėje su savomis taisyklėmis, Vokietijos teisės jie nepripažįsta. Konfliktus sprendžia savaip: pinigais, grasinimais ir prievarta. Vien narkotikų prekyba klanas per metus uždirba apie 50 milijonų eurų.
Žurnalistė Beate Krafft-Schoening, septyneris metus tyrusi šį šeimyninį klaną ir netgi parašiusi apie jį knygą „Kraujo ryšiai“, teigia, kad didžioji „Miri-klano“ dalis yra normalūs žmonės: „jie studijuoja, įsigyja profesiją ar dirba“. Šeimos nejungia mafijinė struktūra, tiesiog nemažas skaičius šeimyninio klano narių užsiima nusikalstama veikla. Iš 2600 Brėmeno „Miri-klano“ narių 1200 yra policijos įskaitoje, 66 laikomi aktyviais nusikaltėliais.
Žurnalistė mano, kad norint išspręsti šią probelmą, reikėtų atimti vaikus iš tų klano šeimų, kurios išties yra nusikaltėliškos, taip užkertant kelią perimamumui.
„Dažnai esu girdėjusi pasakymą: „Susodinti juos visus į lėktuvą ir išskraidinti!“, – sako Beate Krafft-Schoening. „Bet turime suprasti, kad mums teks su jais gyventi, nes jais atsikratyti nepavyks. Be to, ir jie mums reikalingi. Ir jie yra dalis mūsų šalies ateities,“ – teigė žurnalistė.
