„Galima net sakyti, kad žymia dalimi jis mus parengė atgimimui“, – BNS sakė filosofas, diplomatas, rašytojas A.Juozaitis.
Jis prisiminė, kad poetą viešai pasisakyti tekdavo įkalbinėti. Net Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje poetas esą kukliai atsisakė dalyvauti, tačiau sutiko steigiamojo susirinkimo metu to pareikalavus salei.
„J.Marcinkevičiui nebuvo būdingas aktyvus politinis veiksmas, nebuvo netgi būdingas politinis mąstymas. Mums per vargą pasisekdavo jį įkalbinti pasisakyti viešai ar tarti viešai žodį, jis varžėsi. Tačiau jo žodis skambėjo eilėse ir ypač sunkiais momentais arba džiaugsmo valandą eilėraščiai, kuriuos perskaitydavo aikštėje ar gausiame žmonių susirinkime, būdavo reikšmingiausias renginio akcentas, įprasminantis jį“, – teigė A.Juozaitis.
„Tokie žmonės, žinoma, yra Dievo dovana kiekvienai tautai, nedažnai tenkanti, ir mums pasisekė, kad jis būtent šiuo laikotarpiu gyveno“, – kalbėjo jis.
Pasak A.Juozaičio, J.Marcinkevičius visus savo didžiausius darbus padarė iki atgimimo. „Aš asmeniškai gerai prisimenu, kad minint J.Marcinkevičiaus penkiasdešimtmetį jau buvo tokia nuojauta, kad jis viską, ką galėjo, padarė tautai, ir dabar mums tik reikia, kaip jis pats sakydavo, „deramai nešt save kaip vėliavą“. Ir mes tai darėme“, – teigė A.Juozaitis.
Rašytojas, vertėjas, visuomenės veikėjas J.Marcinkevičius mirė Vilniaus ligoninėje trečiadienio rytą, neatsigavęs po gruodžio pradžioje namų laiptinėje patirtos traumos. Kovo 11-ąją jam būtų sukakę 81-eri.
