Kokią reikšmę jums turi gautoji premija?
Tai buvo truputį netikėta, bet tuo džiugiau. Nors ir nelabai norisi apie tai kalbėti, bet piniginė premijos išraiška (44,2 tūkst. litų – Aut. past.) šiuo atveju irgi labai svarbi. Prasidėjus krizei, man teko užsiimti šiek tiek komerciniais vertimais – nors niekada nesiėmiau primityvių ar nevertų dėmesio. Tačiau, pavyzdžiui, vertimo gražiam neprimityviam žurnalui honoraras yra trečdaliu didesnis už Virginios Woolf knygos vertimo – tai rodo, kad kažkas yra nelabai gerai...
Iš dalies manau, kad gal nesu vertas tos premijos, ji labiau avansu man suteikta, tačiau gavęs ją, turėsiu galimybę daugiau dėmesio skirti rimtesniems vertimams ir galbūt savo darbams – turimus sugebėjimus galėsiu panaudoti ten, kur galiu geriausiai.
Vertėjo darbas paprastam skaitytojui, neskaičiusiam knygos originalo kalba, dažnai lieka nematomas, nesuprastas. Už knygos autoriaus vertėjas gali ir pasislėpti, ir likti neįvertintas...
Dalis skaitytojų nesupranta vieno paprasto dalyko, kad vertimas yra specifinis amatas,
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Laimantas Jonušys |
reikalaujantis specifinio meistriškumo. Kai kam atrodo, kad užtenka mokėti užsienio kalbą ir jau gali versti – tačiau, bent jau grožinę literatūrą verčiant, taip nėra. Reikia turėti įgudimo, patirties, išmanymo. Pavyzdžiui, iš anglų kalbos kiek sudėtingesnio teksto pažodžiui išversti neįmanoma – iš to nieko gero neišeis.
Profesionalūs vertėjai yra įgudę ir supranta, kaip tekstą pritaikyti lietuvių kalbai. Tai, žinoma, nereiškia, kad užsiimama didele saviveikla ir improvizuojama labai laisvai. Nors yra du skirtingi požiūriai: vieni vertėjai mano, kad reikia kuo tiksliau laikytis originalo, o kiti sako, kad reikia versti ne žodžius, o mintį. Tačiau grožinei literatūrai svarbu ne tik mintis, bet ir kokiais žodžiais ta mintis pasakyta. Todėl negalima pasikliaunant vaizduote labai nutolti nuo konkrečios raiškos, nes galima labai suklysti – kartais autorius labai sąmoningai vartoja būtent tą, o ne kitą žodį.
Verčiant sunku sutramdyti savyje kūrėją – juk tikriausiai norisi pridėti žiupsnelį savęs?
Pasaulio literatūros šedevrus perteikti savo kalba yra privalu kiekvienai kultūringai tautai, nes tai iš dalies praturtina ir mūsų kultūrą – tampa nors ir nedidele, bet svarbia mūsų kultūros dalimi.
Be abejo, visada būna tokia pagunda ir kai kurie vertėjai jai pasiduoda – pasako gražiau, nei autorius parašė. Tada gauname rezultatą, kuris neatitinka autoriaus intencijos. Neretai būna, kad autorius labai sąmoningai pasitelkia ne puošnų, o santūrų stilių. Vertėjui labai svarbu suvokti, kad negalima nuo to nukrypti ir stengtis tai atspindėti.
Dažnai sakoma, kad jei moki kalbą, geriau skaityti kūrinius originalo kalba – net jei ne viską supranti. Kokia jūsų kaip vertėjo nuomonė?
Iš esmės taip, tik svarbi ta išlyga „jei ne viską supranti“ – tai kiek supranti? Jei tik labai nedaug nesupranti, nieko baisaus, bet jei daugiau nesupranti – gali praleisti esminius aspektus.
Žinoma, visada geriau skaityti originalą, bet mes gyvename pasaulyje, kuriame labai daug kalbų ir ne visi jas gerai moka. Mano kartos žmonės seniau dažnai abejojo vertimais iš rusų kalbos – juk visi ją moka! Tačiau dabar jau daug kas nebemoka ir tie vertimai, kurie buvo padaryti, įgauna didesnę prasmę. Bet jie turėjo prasmę ir anksčiau. Pasaulio literatūros šedevrus perteikti savo kalba yra privalu kiekvienai kultūringai tautai, nes tai iš dalies praturtina ir mūsų kultūrą – tampa nors ir nedidele, bet svarbia mūsų kultūros dalimi.
Esate sakęs, kad renkantis knygą vertimui jums ne tiek svarbu jos populiarumas, kiek išliekamoji vertė. Kaip tai pajaučiate?
Mūsų leidyklos, suradusios kokį nors naują autorių, dar neverstą į lietuvių kalbą, bet jau gavusį pripažinimą pasaulyje, dažniausiai puola versti jo naujausią knygą, nors ji nebūtinai yra geriausia. Mano mintis, kad gera literatūra nesensta – ji tiek pat gera buvo prieš trisdešimt metų, prieš šimtą metų – tiek pat vertinga bus ir ateityje.
Leidyklų noras versti naujausias knygas yra suprantamas – tada rinkodaros prasme jas lengviau „prastumti“: galima cituoti, ką užsienio spauda pernai rašė ir t.t.
Turėjome tokį atvejį, kai vienas ispanų autoriaus romanas į lietuvių kalbą buvo verčiamas tiesiai iš rankraščio ir tai buvo vienas pirmųjų šios knygos vertimų pasaulyje. Tuo metu tai buvo labai populiarus autorius, bet štai praėjo kokie šešeri metai ir tą autorių nelabai kas prisimena...
Žinoma, aš nesmerkiu tokios leidyklų praktikos, nes knygų leidybos verslas nėra labai pelningas – reikia mokėti suktis, ieškoti komercinių ėjimų ir pataikyti į madą. Bet reikia nepamiršti ir tokios literatūros, kuri turi išliekamąją vertę.
Leidyklos paprastus romanus išleidžia labai prašmatniai, tikindamos, kad būtent tokias žmonės labiau perka.Tada susidaro įspūdis, kad dalis tų knygų pirkėjų turi tuščias knygų lentynas, bet pilną piniginę.
Kaip eiliniam skaitytojui išsirinkti tikrai vertus jo dėmesio kūrinius, kai visi viršeliai ir anotacijos viena už kitą labiau vilioja, o laiko išsamiau pasidomėti – trūksta?
Žmonės iš tiesų skundžiasi, kad knygynuose verstinės literatūros gausybė ir, jei nesi rimčiau pasidomėjęs, išsirinkti negali. Paėmęs knygą ir pamatęs jos užpakalinį viršelį, visada rasi parašyta, kad tai yra šedevras ir pan. Todėl tokioje knygų masėje reikia kažkokių kriterijų, orientyrų, patarimų. Žinoma, yra šiek tiek recenzijų žiniasklaidoje, bet per mažai, jų autoriai tam neturi daug laiko, nes už tai mokama simboliškai.
Mes Lietuvos literatūros vertėjų sąjungoje jau trečius metus renkame geriausias metų verstines knygas. Ekspertų komisija atrenka šešias ar septynias knygas, jos paskelbiamos per Vilniaus knygų mugę ir tada leidžiama skaitytojams rinkti vieną geriausią. Bet svarbiausia ne tai, kuri knyga taps geriausia – mūsų tikslas atkreipti dėmesį į gerą verstinę literatūrą, turinčią kokybės ženklą.
Tapkite vienu iš tų taip trūkstamų orientyrų literatūros pasaulyje ir išskirkite kelias geriausias jūsų atrastas knygas...
Turbūt nieko naujo nepasakysiu, paminėjęs tokius autorius kaip Marcelis Proustas ar Franzas Kafka. Manau, tiems, kas domisi literatūra, būtina juos skaityti. Neseniai buvau sugrįžęs prie M.Prousto – jis padeda atsiriboti nuo to paviršutiniško, skubančio pasaulio, su kuriuo kasdien susiduriame.
Yra ir naujesnių autorių, kuriuos dabar atrandame. Norėčiau akcentuoti Nobelio premijos laureatus – nors yra nemažai skeptikų, tačiau paskutinio dešimtmečio laimėtojai yra tikrai labai geri rašytojai. Pavyzdžiui, Hertos Müller vertimų lietuviškai nebūtume turėję, jei ji nebūtų laimėjusi Nobelio premijos. Didžiausio dėmesio vertas Peru rašytojas Mario Vargas Llosa, kuris kuria labai intriguojančius ir įtraukiančius siužetus – jo geriausias romanas „Tetulė Chulija ir rašeiva“ yra toks skaitinys, kuriam sunku atsispirti.
Ilgą laiką mano mėgstamiausias rašytojas buvo Vladimiras Nabokovas. Absoliučiai unikalūs kūrėjai yra Chulio Kortasaras, Jorge Luisas Borgesas, Samuelis Beckettas.
Didžiausias XX a. literatūros privalumas ir unikalumas, kad ji tokia įvairi ir iš jos galima gauti labai skirtingų įspūdžių.
Įsigilindamas į knygą, gali sustoti, atsiriboti nuo pro šalį bėgančio chaotiško pasaulio, be to, paliekama labai daug vietos vaizduotei.
Užsiminėte apie Vilniaus knygų mugę – šis renginys kasmet pritraukia minias knygų gerbėjų ir sukuria pozityvią ekstazę, tačiau kiek jis atspindi skaitymo situaciją Lietuvoje?
Tik iš dalies atspindi, nes vis dėlto geros literatūros tiražai yra maži – ne tiek jau daug žmonių skaito tą geresnę literatūrą. Tačiau Vilniaus knygų mugė yra labai sveikintinas ir geras renginys, ją aplanko labai daug žmonių, kurie nusiperka geros literatūros.
Leidyklos dabar dažnai išleidžia paprastus romanus labai prašmatniai – didelė plyta, kieti viršeliai, labai geras popierius, paliktos didelės paraštės ir t.t. Knyga išeina didelė, jos savikaina taip pat nemaža, tačiau, leidyklų teigimu, tokias knygas labiau perka. Tada susidaro įspūdis, kad dalis tų knygų pirkėjų turi tuščias knygų lentynas, bet pilną piniginę.
Laimei, šiemet pasirodė teigiamų permainų – išleista daugiau kuklesnio formato ir išvaizdos knygų, kurios kainuoja gerokai mažiau. Iš tiesų žmonėms mokėti 40 ar 50 litų už romaną yra truputį daugoka mūsų sąlygomis.
Be to, nedidelio formato knygą minkštais viršeliais kur kas patogiau nešiotis su savimi tikrai skaitantiems žmonėms...
Taip, tai labai svarbus aspektas. Kai perki tą didžiulę knygą, atrodo, kad jos pagrindinis tikslas – padėti gražiai į lentyną, kur ji gražiai atrodys.
Šiais laikais neskaitančių žmonių, kurie knygomis tik papuošia lentynas, yra iš tiesų nemažai – kaip jiems paaiškintumėte, ką jums duoda knygų pasaulis?
Nuo vaikystės esu užsikrėtęs knygų magija, tai buvo esminė mano gyvenimo dalis – ne tik laisvalaikio praleidimo forma. Įsigilindamas į knygą, gali sustoti, atsiriboti nuo pro šalį bėgančio chaotiško pasaulio, be to, paliekama labai daug vietos vaizduotei. Nenoriu neigti kino filmų, kuriuose taip pat duodama peno vaizduotei, tačiau su knyga pabūni ilgiau. Knygos efektai nėra akivaizdžiai išreikšti ir tu juos gauni ne taip lengvai kaip greitąjį maistą, todėl skaitydamas pajunti ilgalaikį malonumą, kuris neužsimiršta.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Laimantas Jonušys |
