Susidomėjimas – ne ką mažesnis nei tuomet, mat visi bilietai iššluoti vos per porą dienų, o norinčių bet kokiais būdais patekti į spektaklį tik daugėja. Apie teatro pradžią, „Shopping and Fucking“ sukeltą ažiotažą bei dabartį kalbamės su pačiu režisieriumi.
– Kokios intencijos vedami dar 1999 metais ėmėtės tokios, kaip vėliau paaiškėjo, skandalingos pjesės?
– Tai buvo proveržio metas. Tapo nepakenčiamai aišku, jog teatras niekaip nesąveikauja su tuo, kas vyksta visuomenėje. Nebuvo jokio ryšio su dabartimi. Po nepriklausomybės, visus tuos devynerius metus teatras buvo letargo miege – nereagavo į laiką. O laikas buvo intensyvus. Labai daug kas keitėsi. Keitėsi pasaulis, žmonių pažiūros, psichologija, ekonominiai santykiai, technologijos. Tai buvo pokyčių laikas. O teatras nesikeitė – jis liko užsidaręs, užsikonservavęs savo konservatyviose vertybėse. Metaforinis teatras virto savotišku manierizmu, nebeturinčiu objekto „apie ką“. Buvo akivaizdu, jog reikia kažką keisti. Tas nebegalėjimas būti tokiame teatre, koks jis buvo, vertė imtis gana ryžtingų veiksmų.
Tada išėjau iš tuomečio akademinio dramos teatro. Su bendraminčiais ėmėme burtis ir kurti naują teatrą. Taip atsirado OKT, kurio pradžia ir buvo „Shopping and Fucking“ pastatymas. Kartu su „Vasarvidžio nakties sapnu“ jie tapo manifestiniais OKT teatro spektakliais.
Įdomu tai, jog toks proveržis tuo metu įvyko visoje Europoje. Marko Ravenhillo pjesė „Shopping and Fucking“ tapo dideliu perversmu dramaturgijoje. Atsirado Sarah Kane. Tai buvo visiškai kitokio pobūdžio dramaturgija. Šiuo atžvilgiu mes ėjome koja kojon su įvykiais Europos teatre.
„Shopping and Fucking“ buvo pirmas spektaklis, taip aiškiai diskutuojantis naująsias visuomenės blogybes, kurios jau buvo suvešėjusios, tačiau apie jas nebuvo kalbama. Jos nebuvo artikuliuojamos netgi spaudoje, jau nekalbant apie teatrą. Visų pirma, tai buvo aršus išpuolis prieš vartotojišką visuomenę. Norėjome parodyti patį vartotojiškos visuomenės dugną, kur prekiaujama ne tik Coca Cola ar Snickers, bet ir jaunų žmonių likimais. Parodėme tai, kas iš esmės jau vyko aplinkui, tačiau nebuvo aiškiai kvestionuojama. Mums patiems spektaklio tema nebuvo visiškai svetima. Turėjome į ką tapatintis ir tapatinomės.
Tai socialiai labai aštrus spektaklis. Deja, kažkuria prasme jis aplenkė laiką. Visuomenė nebuvo pasiruošusi tokiam atviram dialogui. Staiga į sceną žengia tokie herojai, kurių iki tol nei Lietuvoje, nei visoje posovietinėje erdvėje nebuvo. Homoseksualai, narkomanai, vaikai, parduodantys save. Žinoma, tai šokiravo.
Visuomenė spektaklį priėmė labai kontroversiškai. Jau pats pavadinimas mieste iškabintose afišose virto dideliu skandalu. Bet mes nepasidavėme. Nors, tiesą sakant, statyti tokį spektaklį buvo baisu. Pamenu patį pirmąjį pjesės skaitymą – aktoriai buvo gerokai pabalę. Kita vertus, jų akys degė noru kalbėti apie tai, kas buvo juntama, bet nutylima. Tai buvo drąsus ir pilietiškas žingsnis, nulėmęs visą tolimesnę OKT teatro raidą.
– Tai tapo kažkokiu lūžiu OKT kaip teatrinio organizmo gyvavime?
– Visų pirma, tai buvo pati pradžia, nulėmusi tolesnį mūsų buvimą. Toliau sekė tokie aštrūs spektakliai kaip „Ugnies veidas“. Formavosi mūsų pagrindinės temos – pavyzdžiui, jaunos kartos atėjimas į brandžią visuomenę.
– Rodos, žmonės tiesiog nesuprato spektaklio. Kas dėl to kaltas? Pati pjesė, pernelyg jauna valstybė ar patys žmonės?
– Publika suprato. Spektaklis gausiai lankomas jau keturiolikti metai. Nuo pat pradžių kiekviename spektaklyje laukė antplūdžiai. Spektaklis turėjo savo gerbėjus ir gyvavo labai gyvai, tačiau neišvengėme tam tikrų paviršutiniškų nesusipratimų. Buvome apkaltinti bandymu šokiruoti, naująja komercija. Neva mėginome pritraukti žiūrovus brutalumu, keiksmažodžiais, žiaurumu, siūlydami jiems uždraustą vaisių. Lygiai taip pačiai buvo kaltinti ir M.Ravenhillas ar S.Kane. Jie sulaukdavo klausimų, kodėl rašo tokias žiaurias pjesės? Man patiko S.Kane atsakymas: „Ne, aš nerašau žiaurių pjesių – aš tiesiog stengiuosi būti maksimaliai nuoširdi.“ Mes taip pat stengėmės būti maksimaliai nuoširdūs.
Viename festivalyje garsi anglų kritikė atsistojo ir pasakė: „Iki šiol aš „Shopping and Fucking“ suvokiau kaip komediją. Po lietuvių spektaklio supratau, kad tai yra ir tragedija.“ Ji spektaklį pamatė taip. Aišku, kartais spektaklis sukeldavo didelius žiūrovų juoko proveržius. Visgi, mes galvojome, jog kalbame apie labai rimtus dalykus.
Po kiekvieno spektaklio vykdavo susitikimai su žiūrovais. Jų metu sulaukdavome labai įvairių pasisakymų: nuo „Kaip jūs galite tokius dalykus rodyti, tai yra ištvirkimas ir baisūs dalykai“ iki „Jūs apsidairykite, aš gyvenu bendrabutyje, kur būtent tai ir vyksta“. Žiūrovai tiesiog pradėdavo ginčytis tarpusavyje. Pamenu, vienas vyras pasakė, jog jam sėdint kalėjime nebuvo taip baisu, kaip šiame spektaklyje. Kunigas Julius Sasnauskas pačiame diskusijų įkarštyje atsistojo ir pasakė: „Apie ką jūs kalbate? Tai yra giliai krikščioniškas spektaklis.“
Taip, šie personažai yra puolę, bet jie yra arčiausiai Dievo. Kristus yra pasakęs, jog visi tie mažutėliai žmonės pirmieji pateks į dangų. „Shopping and Fucking“ yra spektaklis apie tuos mažutėlius. Mano giliu įsitikinimu, mes kūrėme tikrai humanišką spektaklį, nors tai galbūt ir nebuvo suprasta. Aš įžvelgiu tame didelį humanizmą. Stengėmės matyti žmogų, kad ir koks jis atstumtas bebūtų. Juk tokiam papulti į visuomenę – lyg kupranugariui pralįsti pro adatos skylę.
Sulig kiekvienu spektakliu reikėjo kovoti. Nepaisant įvairių interpretacijų ir kontroversiško priėmimo, jis vis tiek tapo dideliu įvykiu visuomenėje. „Shopping and Fucking“ tapo dažnai vartojama fraze.
– Ką šis pastatymas suteikė jums kaip režisieriui?
– Visų pirma – užgrūdino, nors jau nebe pirmą kartą buvau taip aštriai sutiktas. „P.S. Byla OK“ taip pat priimtas labai kontroversiškai. Bet mes buvome drąsūs ir tikėjome tuo, ką darome. Visi iššūkiai mus tik sustiprino. Kuo toliau, tuo labiau radikalėjom – „Ugnies veidas“ buvo dar radikalesnis spektaklis. Pamenu, premjeros metu, kuomet pabaigoje pakvipo benzinu, publika pradėjo bėgti iš salės.
„Shopping and Fucking“ pastatymas lėmė tolesnį repertuarą. Atsirado M. von Mayenburgo „Parazitai“, S.Kane „Geismas“. Labai gailiuosi, jog pastarosios „Apvalytuosius“ pastačiau ne Lietuvoje. Dabar jau per vėlu, bet tada reikėjo šį veikalą statyti Lietuvoje. Atsirado mūsų teatro moto klasiką statyti kaip šiuolaikinę dramaturgiją, ieškant aktualijų, o šiuolaikinę dramaturgija – kaip klasiką, ieškant universalių dalykų.
– Kas buvo esminis atspirties taškas būtent jūsų „Shopping and Fucking“ interpretacijoje?
– Tai buvo visiškai naujas spektaklis ne tik turinio, bet ir formos prasme. Pats turinys nulėmė ir formą. Atėjo visiškai kitoks buvimas scenoje, kitokia psichologija. Juk pati pjesė parašyta visiškai kitaip.
Nauja dramaturgija reikalavo naujo darbo su aktoriumi. Pačioje pjesės struktūroje sugriauta laiko ir vietos vienovė. Ji parašyta kaip kino scenarijus, kuriame aktorius neturi laiko įsivažiuoti. Vos per keletą frazių reikėjo jau būti scenoje. Ir staiga – vėl kita scena, kita erdvė.
Galiausiai, patys herojai buvo nauji – tokie, kokie paprastai neužlipdavo teatro į sceną. Tuo labiau jog spektaklis pastatytas ne kažkokiame rūsyje, o dabartinio Nacionalinio dramos teatro scenoje.
– Praėjo 13 metų. Kaip manote, žmonių galvose kas nors pasikeitė nuo tų 1999-ųjų? Ar jie jau sugeba susigyventi su tokiais spektakliais?
– Jei tuomet spektaklis šokiravo, tai šiandien jis jau visiškai nebešokiruoja. „Shopping and Fucking“ nukeliavo tam tikrą trajektoriją nuo tragedijos iki tragikomedijos, o dabar – ir iki absoliučios komedijos. Tas paviršutinis atmetimas, nenoras tapatintis su tuo, kas vyksta scenoje ilgainiui virto giliu supratimu to, kas vyksta ir tapatinimuisi su tuo, kas vyksta. Žmonės susigyveno su tuo. Galbūt pačiu laiku nuimame spektaklį.
– Kodėl spektaklis nuimamas? Ar tai reiškia, jog „Shopping and Fucking“ jau pergyveno savo esamąjį laiką?
– Spektaklis galėtų būti rodomas labai ilgai. Ta vartotojiška visuomenė nesikeičia. Kaip ir „Žaldokynė“, „Shopping and Fucking“ galėtų eiti dar penkiasdešimt metų. Tiesiog aktoriai jau nebe tokio amžiaus, kad galėtų vaidinti Jonuką ir Grytutę, pasiklydusius miesto džiunglėse.