– Įsibėgėja dvi savaites truksiantis 47-asis „Poezijos pavasaris“. Jo metu ant savo pečių pajusite ąžuolo vainiko svorį. Paklausiu paprastai – ką šie laurai jums reiškia?
– Tapti „Poezijos pavasario“ laureatu man, kaip turbūt ir kiekvienam poetui, yra svarbus įvertinimas ir kartu išbandymas. Kuriančiam žmogui yra reta laimė pajusti, kad kiti į jį įsiklauso ir girdi. Mano poezija yra sunki, skirta ne laisvalaikio praleidimui, bet, manau, poezijos skaitytojai ir nėra iš tų, kurie užmušinėja savo gyvenimo laiką spręsdami kryžiažodžius troleibuse.
Norėčiau, kad „Plunksnų plėšytojų“ skaitytojas atpažintų tai, ką bandžiau atsigręždamas į save pasakyti apie žmogaus gyvenimą. O kalbant apie premiją – galėjau būti apdovanotas ne aš vienas. Juk poezija nėra arklių lenktynės – kiekvienas patiria ir liudija būtį savaip. Nėra jokio metro, kuriuo kas nors tarsi įgudęs siuvėjas galėtų išmatuoti iš esmės nepalyginamas patirtis.
– Pataisykite, jei klystu, tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad esate kiek nuošaliau rašytojų bendruomenės. Lyg atskiras, vienas...
– Kiekvienas žmogus – ne tik poetas – išgyvena vienatvės jausmą. Dabartinė greito vartojimo kultūra, televiziniai tikrovės pavidalai, į kuriuos esame panardinti, bando išguiti vienatvės patirtį kaip kažką liguista, gėdinga, ką reikia slėpti ar gydyti psichologų kabinetuose.
Bet tikroji vienatvės patirtis yra tarsi stebuklas, kai kasdienybės potvynis staiga atsitraukia ir žmogus lieka akis į akį pats su savimi, patirdamas savo mirtingumą. Šis stebuklas yra sunkus, apnuoginantis, galintis sugniuždyti. Jis nudreskia jaukų, užsimiršti leidžiantį kasdienybės saugumą.
Man gaila, kad iš daugelio šiuolaikinių žmonių yra atimta vienatvė.Žmogus, staiga išsviestas iš kasdienybės į akistatą su savimi, yra panašus į ligonį, bundantį po narkozės. Manau, kad tai yra viena svarbiausių dovanų žmogui – galimybė apsivalyti, išgryninti pojūčius, patirti savo gyvenimo laikinumą, bent trumpam žvilgtelėti į gyvenimo šulinį.
– Tačiau ar žvilgsniui į šį šulinį mes turime laiko?
– Man gaila, kad iš daugelio šiuolaikinių žmonių yra atimta vienatvė – įbaudžiavinti darbuose, įvelti į karštligišką skubėjimą ir televizinius švenčių surogatus mes nebeturime laiko sau.
– Literatūros kritikai knygą „Plunksnų plėšytojos“ vadina dramatiškiausia jūsų kūryboje. Nors joje atpažįstame ir ankstesniųjų rinkinių nuojautas, jausenas, personažus, tačiau ši knyga tarsi esminė jums – lyg „viskas jau aišku“, lyg belieka tik „miegoti be praeities/ puse veido/ puse gyvenimo“.
– Tikiuosi, kad šios knygos skaitytojas atpažins būties skaudumą, apie kurį stengiausi kalbėti nepagražindamas ir nevyniodamas į atlaidų saldainiukų blizgutį. Be abejo, yra ryšys ir su ankstesne mano kūryba. Tai nėra kažkokia beorėje erdvėje atsiradusi knyga, kurią parašė nieko apie mane nežinantis marsietis.
Tam tikra prasme savo knygomis aš rašau savo gyvenimą – susvetimėjimus, nuopuolius, savęs praradimą ir bandymus iš naujo atpažinti tą nepažįstamą žmogų, kuris vadinasi mano vardu. Daug įvaizdžių, metaforų keliauja iš vienos mano knygos į kitą kaip tam tikri būties žymenys, jie auga vieni iš kitų, ginčijasi vieni su kitais.
Žmogus yra tarsi tekanti upė, kurios vandenyje kalbasi gimstantys ir čia pat nykstantys pavidalai. Todėl čia ir pinasi praeitis, dabartis ir ateitis. Poetas visada yra šioks toks pranašas.
– Bet ar šis pranašas yra reikalingas? Ar jaučiate, kad poezija, jos atveriami pasauliai rūpi dar kažkam – ne tik pačiam poetui?
– Man svarbu savo kūryba bent šiek tiek paprieštarauti vešinčiai „popso“ kultūrai, „žvaigždžių“ kultui, greitai virškinamam televiziniam tikrovės erzacui. Poezija yra tai, ko neįmanoma pakartoti ar suprasti vienareikšmiškai.
Norėčiau, kad mano kūrybą skaitantis žmogus pats taptų kūrybinio proceso dalimi, įsiklausytų ir pratęstų tai, kas yra tik užuomina. Taip atsiranda artimų sielų pokalbis tyloje, atsiribojus nuo buities triukšmo.
Todėl visiems ir linkiu bent kartais pasilenkti prie šaltinio, kuriame atsispindime mes patys – laikini, tekantys per savo gyvenimą.
---
Apie laureatą: Jonas Kalinauskas gimė 1947 m., Pajevonio kaime, Vilkaviškio raj. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, Maskvos Maksimo Gorkio institute – literatūros kursus. Dirbo įvairiose redakcijose, Lietuvos kino studijoje, leidėju. Pirmąją eilėraščių knygą „Pajevonio fragmentai“ išleido 1977 m. Vėliau – dar tris poezijos knygas. 1989-aisias pasirodė jo eilėraščių ir poemos knyga „Trys gurkšniai oro“, po metų – taip pat eilėraščių ir poemų rinkinys „Žvelgiu į tamsą“. Išleidęs dar keletą knygų, eilėraščių rinktinę, ryškesnio kritikų dėmesio sulaukė 2005 m., kai knygynuose pasirodė dešimtoji jo knyga „Sapnų liudininkas“. Ji įvertinta Salomėjos Nėries prizu. Po trejų metų autorius išleidžia ne mažesnio populiarumo sulaukusį „Miego meistrą“, o 2010-aisiais pasirodė dvyliktoji poeto knyga „Plunksnų plėšytojos“.
