Šiandien jo knygos išverstos ir išleistos 41-oje pasaulio šalyje, pelniusios daugybę premijų ir apdovanojimų, puikiai vertinamos ir skaitytojų, ir literatūros kritikų. 2003 m. Nobelio literatūros premijos laureatas J.M.Coetzee Y.Khadrą pavadino vienu iš didžiausių šių dienų rašytojų.
15min.lt kalbasi su M.Muleseulu apie jo pašaukimą rašyti, pagarbą moterims, meilę Alžyrui ir prancūzų kalbai.
– Gerbiamas Mohamedai, ar galite trumpai papasakoti apie save? Mes Jus pažįstame kaip prancūzų rašytoją, bet nedaug žinome apie Jūsų gyvenimą, išskyrus tai, kad gimėte lietuviams egzotiško Alžyro gentyje.
– Gimiau 1955 metais Alžyro Sacharoje, poetų gentyje. Muleseulo vardas šioje Alžyro dalyje buvo paplitęs šešis amžius. Mano senelis dėl prancūzų kolonializmo neteko šeicho pareigų.
Aš gimiau tam, kad rašyčiau. Pradėjau labai jaunas. Kai buvau devynerių, praėjus dvejiems metams nuo Alžyro nepriklausomybės atgavimo, tėvas, Nacionalinės Išsivadavimo armijos karininkas, atidavė mane į karo mokyklą (Revoliucijos kadetų). Šioje institucijoje praleidau 36-erius metus. Pirmieji mano romanai pasirodė 1984-aisiais.
– Kelis dešimtmečius priklausėte Alžyro kariuomenės aparatui, buvote aukšto rango kariškis. Vėliau visiškai atsidavėte knygų rašymui. Atrodytų, tai dvi nesuderinamos sritys. Kaip supratote, kad labiau už viską norite ir galite rašyti?
– Man tai natūralu. Mano pašaukimas buvo per didelis, kad armija jį užgniaužtų. Joks įstatymas, joks spaudimas neatgrasė manęs nuo rašymo. Karinę karjerą paaukojau literatūrai ir dėl to nesigailiu.
Nelaimė įsigali ten, kur moterys žeminamos. Mūsų šalims nepavyko emancipuotis todėl, kad moterys tebėra prietarų įkaitės. Pažangą padarysime tik tada, kai moterys bus visiškai laisvos.
– Pirmąsias savo knygas pasirašėte tikruoju vardu, vėliau jas ėmėte pasirašinėti slapyvardžiu. Kodėl? Ir kodėl po daugybės metų, 2001 metais pasirodžius autobiografinei knygai „Rašytojas“, atskleidėte, kas iš tiesų slypi po „Yasminos Khadros“ slapyvardžiu?
– Kai buvau karininkas, armija, susirūpinusi dėl menko mano, kaip rašytojo, pripažinimo, užsiundė ant manęs cenzūros komitetą. Dėl to vienuolikai metų pasitraukiau į pogrindį. Žmona paskatino mane pasivadinti slapyvardžiu ir rašyti toliau. Aš pasirinkau jos vardus – Yasmina Khadra.
Vėliau išėjau į atsargą. Pagaliau gavau laisvę tvarkytis gyvenimą kaip noriu. Ištisus metus šimtai tūkstančių skaitytojų visame pasaulyje mane skaitė, bet negalėjo slapyvardžio sutapatinti su veidu. Aš skubėjau su jais susitikti. Šiandien turiu milijonus skaitytojų daugiau nei 40-yje šalių ir dėl to esu laimingas. Literatūra – mano stichija. Knygos – mano likimas.
– Teko skaityti, kad slapyvardžiu pasirinkote savo žmonos vardus, norėdamas visoms Alžyro moterims pareikšti susižavėjimą. Moterims itin didelis vaidmuo skiriamas ir Jūsų knygose. Antai knyga „Kabulo kregždės“ kritikų įvertinta kaip „himnas moterims“. Kodėl būtent moterų gyvenimai yra Jūsų knygų dėmesio centre?
– Aš gyvenau šalyje, kur moterys nuvertintos. Tačiau jos visada kovojo visuose frontuose. Jos vaidino svarbų vaidmenį per Išsivadavimo karą, o per islamistų karą būtent moterys išmokė mus būti vyrais. Mano nuomone, nelaimė įsigali ten, kur moterys žeminamos. Mūsų šalims nepavyko emancipuotis todėl, kad moterys tebėra prietarų įkaitės. Pažangą padarysime tik tada, kai moterys bus visiškai laisvos. Todėl ir kovoju vienoje gretoje su jomis.
– Rašote apie itin sudėtingus kraštus ir gyvenimą juose. Knygoje „Kabulo kregždės“ kalbate apie gyvenimą talibų valdomoje visuomenėje Afganistane; knygoje „Bagdado sirenos“ pasakojate apie karo draskomą Iraką; knygoje „Kerštas“ – apie ilgiausiai pasaulyje trunkantį izraeliečių ir palestiniečių konfliktą.
Ar esate lankęsis visose šalyje, apie kurias rašote? Jei ne, kaip pavyksta gan įtaigiai sukurti miestų ir net gatvių, kuriose niekada nesate buvęs, vaizdus? Dar daugiau – kaip tuomet rašote apie kasdienybę žmonių, apie tai, ką jie mąsto, jei prie tos kasdienybės pačiam neteko prisiliesti?
– Tai literatūros magija, vaizduotės galia. Aš buvau Indijoje, Irake, Libane, taigi netoli tų šalių, apie kurias pasakoju. Žinau, kokia ten tvyro atmosfera, ir ypač gerai pažįstu žmonių mąstyseną. Geografinė padėtis manęs nedomina. Pasakodamas apie šalį, stengiuosi perprasti liaudies mąstyseną ir žiūrėti į pasaulį jos akimis. Tai padeda įkūnyti veikėją ir geriau jį išreikšti. Aš ilgai gyvenau tarp žmonių, ir tai man padėjo perprasti žmogiškąjį faktorių. Mano romanuose viskas pagrįsta veikėjais. Jų tikroviškumas suteikia istorijai prasmę.
– Kodėl, be Alžyro, nusprendėte rašyti būtent apie šias šalis?
– Dėl dviejų priežasčių. Man pasisekė todėl, kad esu dvigubos – Rytų ir Vakarų -- kultūros žmogus. Tai padeda suprasti vienus ir kitus ir kovoti su stereotipais. Ir dar man pasisekė todėl, kad esu skaitomas visame pasaulyje: nuo Japonijos iki JAV, nuo Europos iki Afrikos, taigi galiu reaguoti kaip pasaulio pilietis.
Objektyvumas – santykinis dalykas. Žmonės supranta ir pripažįsta tik tai, kas jiems tinka.
– Daug dėmesio skiriate su terorizmu susijusioms temoms. Ar tam įtakos turėjo Jūsų ilga patirtis kariuomenėje?
– Iš 25 mano parašytų romanų tik 7 skirti terorizmui. Aš imuosi įvairių temų, rašau ir detektyvus. Ne mano kaltė, jei leidėjai verčia tik tuos siužetus, kurie juos domina.
– Kritikų esate giriamas už savo nešališkumą. Bet ar nemanote, kad išliekant visiškai objektyviu, ypač, kai kalbama itin skaudžiomis temomis, sudėtinga nuoširdžiai ir pilnai atskleisti tam tikras aplinkybes? Ar nemanote, kad objektyvumas trukdo skaitytojui geriau suprasti, kodėl išties vyksta dalykai, apie kuriuos rašote?
– Objektyvumas – santykinis dalykas. Žmonės supranta ir pripažįsta tik tai, kas jiems tinka. Savo knygose aš siūlau skaitytojams maksimumą argumentų apie kokį nors visuomenės reiškinį, leisdamas jiems patiems spręsti apie pateiktas situacijas. Mano skaitytojai vertina tokį atstumą. Aš nesistengiu daryti jiems įtakos. Leidžiu galvoti patiems.
– Kodėl emigravote į Prancūziją ir netgi pasirinkote rašyti knygas prancūzų kalba?
– Iš meilės šiai puikiai kalbai. Būdamas mažas, norėjau tapti arabiškai rašančiu poetu. Bet prieš širdies pasirinkimą nepakovosi.
– Ką Jums šiandien reiškia Alžyras?
– Tai, ką jis visada man reiškė. Tai mano ir mano vaikų šalis. Niekada nepasirinksiu kitos tėvynės.
– Kaip rašote knygas: ar Jums tai įkvėpimo dalykas, ar rutina?
– Rašau, kai jaučiu įkvėpimą. Neturiu jokio ritualo ir griežto metodo. Rašau bet kada, bet kur, kai tik jis suvirpina sielą.
– Ar yra Jus įkvepiančių rašytojų? Kokią knygą šiuo metu skaitote?
– Mėgstu visus rašytojus be išimties. Visi mane sukūrė skaidula po skaidulos. Bet nė vienas nedaro įtakos. Turiu savo stilių, savo kalbą ir savo gyvenimo filosofiją. Dabar skaitau knygas apie Alžyrą.
– Kuri Jūsų paties knyga Jums brangiausia? Kodėl?
– Mano knygos man kaip vaikai. Visos svarbios, kitaip nebūčiau jų parašęs.
– Ačiū už pokalbį.