– Ką jums reiškia mugė ARTVILNIUS?
– Pirmojoje ARTVILNIUS mugėje atstovavome Šiaulių dailės galerijai, o trečiojoje dalyvavau kaip komisijos pirmininkas. Be abejo, jaučiu šiam renginiui per tuos kelerius metus susiformavusius sentimentus. Manau, kad tai yra sostinės įvykis, aktualus visiems Lietuvos meno gerbėjams ir ypatingai meno galerijoms, kurios gali prisistatyti tarptautiniu lygiu.
 |
| Mugė ARTVILNIUS'13 |
– Kuo ši mugė, jūsų akimis, yra kitokia, lyginant su kitais meno renginiais, organizuojamais Lietuvoje?
– ARTVILNIUS yra šiuolaikinio meno galerijų mugė, kuri skiriasi nuo parodų, organizuojamų kituose Lietuvos miestuose, savo tikslu. Tai renginys, kuris turi intenciją išjudinti šiuolaikinio meno rinką.
Manau, kad vienas pagrindinių ARTVILNIUS meno mugės tikslų – skatinti meno kolekcionavimą. Žinoma, kyla klausimas: nuo ko buvo pradėtas meno kūrinių kolekcionavimas ir ar jis yra reikalingas? Jeigu mes pasvarstytume, kas sudaro tam tikrų valstybių kultūrinį ar ekonominį pagrindą, pamatytumėme, kad tą vaidmenį atlieka muziejai. Šiais laikais garsias pasaulio parodas aplanko didžiuliai turistų srautai. Tai kartu ir ugdo kultūros supratimą, ir reprezentuoja valstybes.
Muziejai, dabar tapę nacionaliniais, valstybiniais, dažniausiai yra įkurti kažkada rinktų privačių kolekcijų pagrindu. Žmonių, aistringai mylėjusių meną, dėka dabar galime išvysti nuostabius meno kūrinius. Tokiais pavyzdžiais būtų galima laikyti Florencijos Uffizi, Vatikano, Prancūzijos Luvro ar Rusjos Ermitažo muziejus, kuriuose eksponuojamos vienos geriausių ir didžiausių meno kūrinių kolekcijos. Norinčiųjų ten patekti nusidriekia kilometrinės eilės. Tai – didžiulis ekonominis fabrikas.
 |
| Mugė ARTVILNIUS'13 |
– Kaip šalys, kurios turi tokias meno kolekcijas, skiriasi nuo jų neturinčių?
– Brandžioje ir kultūringoje visuomenėje išryškėja turimos kolekcijos svarba. Jeigu valstybė jos neturi, galima teigti, kad ji nepasiekė tam tikro civilizacijos lygio. Juk net imperijų laikais meno vertybės buvo grobiamos ir didžiuliais laivais gabenamos į jų sostines. Žinoma, čia taip pat atsiskleidžia ir blogoji kolekcionavimo pusė, kai kalbama apie trofėjais tapusius meno objektus, kurie buvo išplėšti iš vietinių kultūrų. Vienaip ar kitaip, meno kolekcijos dabar laikomos nacijų pasididžiavimo objektu, kultūrinės simbolikos ir ekonominės gerovės šaltiniu.
Naujaisiais laikais, XIX a. ir XX a. pradžioje, atsirado pavieniai asmenys, suvokę modernaus meno svarbą, kurie pradėjo rinkti, supirkinėti meno kūrinius ir taip kaupti jau šiuolaikinio meno privačias kolekcijas. Šių žmonių dėka įsikūrė šiuolaikinio meno centrai. Tai parodo, kiek daug vienas žmogus gali duoti kultūrai, kolekcionuodamas meno kūrinius. Tai kodėl gi mes vis dar klausiame: reikia tų kolekcionierių ar ne? Be abejo, jie reikalingi visuomenei, kultūrai ir pačiai valstybei. Žiūrint plačiau, žmonės turi būti skatinami pavyzdžiais, o Lietuvoje mes tokių asmenų pasigendame. Tai rodo, kad kažkas su mūsų visuomene ir civilizuotumu yra negerai. Galbūt esame įstrigę agrarinėje, primityvioje civilizacijos būklėje?
 |
| Mugė ARTVILNIUS'13 |
– Kas, jūsų nuomone, lėmė tokią situaciją Lietuvoje?
– Tam, kad toks žmogus atsirastų, jis turi užaugti ilgą laiką brandinamame kultūriniame kontekste, kuriame pabrėžiama meno kūrinių, kultūros svarba. Verslininkai turėtų suvokti, kad menas, kultūra bei kolekcionavimas gali būti naudingi ekonominei galiai, padėčiai visuomenėje, verslo siekiams. Šito pas mus dar nėra. Vis dar egzistuoja paprastų poreikių tenkinimas, kurį galime pavadinti primityviu hedonizmu. Žmonės siekia savo statusą įtvirtinti prabangiais, visuomenei matomais malonumais, įsigytais brangiais daiktais: jachta, asmeniniu lėktuvu ar dideliu namu.
– Kaip būtų galima skatinti žmonių supratimą, kad meno kūriniai turi išskirtinę vertę?
– Utopiškai kalbant, manau, kad tiesiog reikia suvokti ir pamatyti į save panašius. Pamąstyti ir atsakyti į kelis pagrindinius klausimus. Kodėl dabar patys įtakingiausi ir turtingiausi verslo atstovai Amerikoje, Rusijoje, Kinijoje ar Ukrainoje kolekcionuoja meno kūrinius ir į juos investuoja didžiules pinigų sumas? Kodėl net ir patys didžiausi pasaulio bankai kaupia šiuolaikinius meno kūrinius?
Jeigu jie taip elgiasi, turbūt šis veiksmas slepia kažkokią prasmę, savyje turinčią galutinį tikslą ir rezultatą. Pasigilinus galėtume pamatyti, kad šiuose veiksmuose yra abipusė nauda – jau anksčiau minėtas ekonominis, o kartu ir simbolinis ar socialinis bei kultūrinis ir net edukacinis kapitalas.
Šis supratimo procesas yra gana ilgas ir sudėtingas, nes priklauso nuo daugybės veiksnių ir išsilavinimo. Bet, tarkim, jau yra tokių bundančių nacijų, kad ir Rusijos pavyzdys, kur šios šalies naujausi turtuoliai pradeda suvokti meno kūrinių svarbą. Tik parodydamas, kad tu supranti meno, kultūros svarbą, gali įstoti į verslo elito klubą, kuriam priklauso tik labai išsilavinę ir kūrybos reikšmę suvokiantys žmonės.
 |
| Mugė ARTVILNIUS'13 |
Į šiuolaikinį meną investuoti verta, o šiuolaikinio meno kūrinys tampa daug geresne investavimo preke negu nafta, auksas ar nekilnojamas turtas. Šios investicijos grąža gali būt didžiulė. Be to, toks investavimas žmogaus statusui gali suteikti išskirtinumo ir ypatingumo, įsigyjant nepakartojamą, vienetinį kūrinį, kuris niekada kultūros istorijoje nepasikartos. Asmuo ir pats su juo ima tapatintis, jaučiasi esąs nepakartojamas kaip tikrasis aukščiausio lygio fetišistas. Juk kiekvienas individas vienaip ar kitaip stengiasi savo gyvenimą praleisti kuo unikalesnėje aplinkoje.
– Ar šios mugės netampa meno komercializavimo įrankiu?
– Aš nebijau meno komercializavimo, apie kurį dažnai kalbama neigiama prasme. Kai kurie menininkai purkštauja, kad menas yra paverčiamas preke, turgumi, muge, kurioje pagrindiniu objektu tampa meno kūrinys. Manau, kad meno kūriniui nebūtina tokia šventumo aureolė.
Vykstančios meno kūrinių mugės neturi būti suprantamos ir vertinamos su neigiamu atspalviu. Pasižiūrėję platesniu žvilgsniu, matome, kad tie meno kūriniai, kurie dabar visuomenės yra dievinami, keliami iki ikonos lygio, irgi buvo kuriami, remiantis labai konkrečiais ekonominiais santykiais ir sutarčių pasekmėmis. Nors menininkai nuolat kovojo dėl savo autonomijos, keldami kūrinių kainą, prašydami mokėti ne už praleistas valandas, kuriant juos, o už darbą, jo reikšmę ir kokybę.
Geriau pasigilinus į meno istoriją, matome, kad muziejiniai artefaktai ir kūriniai, kuriuos mes išplėšę iš istorinio konteksto esame sudievinę, buvo avangardistų, modernistų darbai, kuriuos menininkai kurdami taip pat kovojo su rinka. Susilaukę pagarbos, pritarimo, jie sukūrė naują šiuolaikinio, modernaus meno rinką. Šiuo atveju kapitalistinė, vartotojiškosios visuomenės rinka absorbuoja viską – bet kokį meno kūrinį, alternatyvą, revoliucinį gestą paverčia preke. Šito proceso bijoti neverta.
