Kanų festivalio tradicijos byloja, kad didžiausią reitingą turintis filmas laimi komisijos simpatijas tik išskirtiniais atvejais.
Dar viena nerašyta taisyklė sufleruoja, kad nugalėtojams laimingas laikas išaušta pirmadienį po pirmojo savaitgalio. 8 val. 30 min. prasidedančiam seansui „Lumiere” salėje organizatoriai nuolat suplanuoja filmą, kuris jiems labiausiai rūpi. Atidesni Kanų festivalio dalyviai žino šią paslaptį ir nepraleidžia pirmojo pirmadieninio filmo, kuris tradiciškai ką nors laimi.
Dar viena nerašyta taisyklė sufleruoja, kad nugalėtojams laimingas laikas išaušta pirmadienį po pirmojo savaitgalio. 8 val. 30 min. prasidedančiam seansui „Lumiere” salėje organizatoriai nuolat suplanuoja filmą, kuris jiems labiausiai rūpi.
Sučiuptas favoritas
Laimės simboliu pažymėtas seansas šiemet atiteko amerikiečių režisieriui Bennettui Milleriui („Capote”) su realiame gyvenime nutikusius šokiruojančius įvykius dramatizuojančiu filmu „Lapių gaudytojas” (The Foxcather), kuris patvirtino favorito reputaciją ir užtikrintai įsitaisė tarp lyderių. Tai šiurpinantis, įtraukiantis, išlaikantis įtampą, baisus, nepamirštamas ir priverčiantis pasidomėti daugiau apie išlikusių gyvų veikėjų tolesnius likimus filmas.
Kanų festivalio direktorius Thierry Fremaux tiesiog nukabino meistrišką kūrinį nuo 2013 m. Amerikos kino instituto (AFI) festivalio uždarymo ceremonijos, įkalbėjo prodiuserius pakeisti planus ir pavėlinti „Oskarų” viltis kitiems metams, o galbūt pažadėjo ką nors konkretaus.
Kol kas šilčiausiai įvertintas konkursinis filmas supažindina su 1984 m. LOs An=elo olimpinėse žaidynėse triumfavusiais graikų-romėnų imtynininkais broliais Schultzais.
Jaunesnysis Markas svajoja po ketverių metų grumtis Seule, bet jaučia apmaudą dėl netinkamo šalies vadovų dėmesio, skaičiuoja kiekvieną kuklios paramos centą ir treniruojasi prastomis sąlygomis.
Būtent tokiu momentu jis sulaukia skambučio su kvietimu pasikalbėti su ponu Johnu du Pontu, kuris apmoka skrydį verslo klase. Paslaptingasis milijonierius prisistato graikų-romėnų imtynių treneriu ir pasisiūlo ne tik finansuoti pasirengimą pasaulio čempionatui, bet apgyvendinti prabangioje viloje ir mokėti mėnesinį atlyginimą. Motyvaciją beprarandančiam prarasti jaunam atletui nepakako jėgų atsisakyti įtartino dosnumo, o viskas šiame pasaulyje kainuoja.
Aktoriniai stebuklai
„Lapių gaudytojas” žiūrisi išbaigtas iki smulkmenų ir pribloškiantis trijų vyrų aktoriniais benefisais. Tai, ką filme išdarinėja nosį pasistorinęs ir neatpažįstamas komikas Steve’as Carellas („40-metis ir vis dar skaistus”, „Evanas visagalis”), sunku apibūdinti žodžiais. Tai privaloma pamatyti.
Tai, ką filme išdarinėja nosį pasistorinęs ir neatpažįstamas komikas Steve’as Carellas („40-metis ir vis dar skaistus”, „Evanas visagalis”), sunku apibūdinti žodžiais. Tai privaloma pamatyti.
Režisieriaus pasitikėjimą ir sensacingą pasirinkimą pateisinęs aktorius rimčiausią karjeros vaidmenį atlieka maniakiškai atsidavęs. Jis įtikinimai transformuojasi į arogantišką, ekscentrišką, pedantišką, iškalbingą, ginklus garbianantį ir Amerikos atstatymu įtikėjusį turtuolį-manipuliatorių-patriotą.
Milijonierius įsivaizduoja, kad už pinigus įmanoma nusipirkti absoliučiai viską, bet po geranoriškumo kauke tuoj atsiskleidžia tironiško šantažuotojo ir didybės manijos kamuojamo Napoleono kompleksai.
„Treneris” pasiprašo būti vadinamas „auksiniu ereliu” ir pareikalauja vietos ant trenerio kėdės šalia ringo (jums ši situacija nieko neprimena?).
Geriau šio sudėtingo vaidmens atlikti neįmanoma.
Šokęs hip-hopo ritmu, viliojęs merginas ir gaudęs kvailus nusikaltėlius Channingas Tatumas demonstruoja aukščiausios lygos aktorystę olimpinio čempiono Marko Schultzo vaidmenyje ir ramiausiai galėtų dalyvauti graikų-romėnų imtynių čempionate.
Tragiško likimo jo brolį ir trenerį Dave’ą įtaigiai įkūnijo dar vienas Holivudo galiūnas Markas Ruffalo („Milžinas Halkas”).
Visi trys stiprūs vaidmenys garantuotai pretenduos „Oskarams”, tačiau studijai „Sony” būtina priimti teisingus strateginius sprendimus, ką deleguoti į geriausio aktoriaus nominaciją, o kam palikti geriausio antro plano nominaciją. Jau šiandien neverta abejoti, kad „Lapių gaudytojas” padarys Steve’ui Carellui tą patį, ką „Dalaso klubas” padarė Matthew McConaughey.
Beprasmiška satyra
Kiek neįprastas užduotis gavusių ir nebijančių rizikuoti populiarių aktorių pilna lietuvių kilmės kanadiečių režisieriaus Davido Cronenbergo ekstremalioje žanrų mišrainėje „Žvaigždžių žemėlapiai” (Maps to the Stars).
Kiek neįprastas užduotis gavusių ir nebijančių rizikuoti populiarių aktorių pilna lietuvių kilmės kanadiečių režisieriaus Davido Cronenbergo ekstremalioje žanrų mišrainėje „Žvaigždžių žemėlapiai” (Maps to the Stars).
Taikliausiai keistą nesąmonę galėtume apibūdinti žvaigždiško glamūro, liguisto ištvirkimo ir nesveikos manijos satyra.
Tai tamsioji Holivudo pusė, kurioje dėl trokštamų vaidmenų konkuruojantys aktoriai silpnumą užglaisto išpuikimu, didybės manija, žiauriais išpuoliais, kerštinga neištikimybe, beprotiškais kuriozais ir ambicingomis svajomis (štai vienas TV serialų vaikis geidžia, kad jį vaidintų Ryanas Goslingas).
Premjeros išvakarėse įvykęs seansas socialinį tinklą „Twitter” užtvindė pagiringais atsiliepimais, kad „Žvaigždžių žemėlapiai” yra neįtikėtinai juokinga komedija.
Teisingai nusiteikus gal ir įmanoma pasijuokti, bet scenarijaus autoriaus humorui iškoduoti reikia išmanyti kino enciklopediją. Iš festivalio orbitos išleistas žiaurus pramoginis nuotykis susidurs su sunkumais, nes eiliniai žiūrovai nesupras pernelyg intelektualios beprotybės, o rimtesnio kino ieškantiems sinefilams filmas prilygs prasto skonio beprasmybei.
D.Cronenbergas elgiasi lyg legendinė muzikos grupė, išleidžianti geriausių senų hitų albumą ir norinti pasipelnyti praeities nuopelnais.
D.Cronenbergas elgiasi lyg legendinė muzikos grupė, išleidžianti geriausių senų hitų albumą ir norinti pasipelnyti praeities nuopelnais.
„Žvaigždžių žemėlapiai” yra tipiškas kronenbergiškas kinas, kupinas asmenybės susidvejinimo, absurdiško humoro, šiurpaus siaubo, mistinių paslapčių, negailestingo smurto, mistifikuotų haliucinacijų, drąsiai provokuojančios erotikos elementų.
Pakankamai tirštą košę papildo nereikalingos citatos iš gausybės kitų režisierių filmų (pvz. „Šeštas pojūtis”) ir nuolat minimos kino garsenybių pavardės.
Apmaudu pripažinti, bet D.Cronenbergas tiesiog užveda prastą ir kvailą „Malholando kelio” parodiją. Perpratę žaidimo taisykles, nenustebsite, kad kruvinu makaulės daužymo ir žudymo įrankiu čia tampa „Oskaro” statulėlė.
Būtų džiugu kažką panašaus pamatyti ne konkursinėje programoje, bet kai Kanai nominuoja greitai pamirštamą filmą „Auksinei palmės šakelei”, tai kuo skubiausiai norisi paklausti, o ką jis čia daro? Juk antroje pagal svarbą programoje „Ypatingas žvilgsnis” yra daug originalesnių, išradingesnių ir ambicingesnių kūrinių (pvz. švedų režisieriaus Rubeno Ostlundo šeimos griūtis ir prisikėlimas slidinėjimo kurorte „Turistas”).
