Pozityvūs ir įkvepiantys atsiliepimai apie paslaptingiausią konkursinės programos šedevrą turėtų nemaloniai nustebinti Toronto kino festivalio skautus, kurie pasirinko beveik 400 filmų, tačiau sugebėjo nuvertinti arba tiesiog pramiegojo Andrejų Končialovskį. Įsivaizduokite situaciją: „Baltosios paštininko naktys” laimi svarų prizą Venecijoje, o dėl premjerų konkuruojantis ir prodiuseriams skelbiantis, kad į Lido salą plaukti neverta Torontas net negali jo pasiūlyti, nes blogai atliko namų darbus.
Paradoksaliausia, bet Toronto pasirinkimų platybėse nėra 10 minučių audringas ovacijas užtarnavusios serbų dramos „Niekieno vaikas” (No One’s Child), kuri penktadienį triumfavo paralelinėje programoje „Kritikų savaitė”, ir nepamirštamos indų debiutinės dramos „Teismas” (Court), kuri iššoko aukščiau kitų programos „Horizontai” filmų ir nusipelnė nuskinti mažiausiai du apdovanojimus šiandien vakare.
Paštininkas Andrejus sujungia ramioje ir neskubančioje idilėje gyvenančius, liūdinčius iš vienišumo, mylinčius, prisimenančius Claude’o Leloucho melodramą „Vyras ir moteris” su šiuolaikine modernia civilizacija
Paštininkas atplaukia motorine valtimi
Andrejaus Končialovskio sugalvotas rusiškas pavadinimas „Baltosios paštininko Andrejaus Triapicino naktys” žymiai tiksliau nurodo įstabaus kūrinio nuotaikas. Paštininkas Andrejus Triapicinas iš tiesų gyvena Šiaurės Rusijoje prie didingo Kenozero ežero ir filme jis vaidina pats save. Mažų kaimelių ir uždarų gyvenviečių žmonės maloniai sutiko atlikti režisieriaus suformuotas užduotis. Autentiška neprofesionalių aktorių vaidyba paverčia filmą nenuspėjamu hibridu tarp dokumentikos ir dramos. Pradžios titrai išduoda, kad režisierius dirbo su paruoštu scenarijumi ir dramatizavo kai kuriuos įvykius, tačiau jo užfiksuota kasdieninė buitis atrodo taip tikroviškai, kad tiesiog neįmanoma atskirti suvaidintų situacijų.
Paštininkas Andrejus sujungia ramioje ir neskubančioje idilėje gyvenančius, liūdinčius iš vienišumo, mylinčius, prisimenančius Claude’o Leloucho melodramą „Vyras ir moteris” su šiuolaikine modernia civilizacija. Jis kasdien plaukioja motorine valtimi į artimiausią miestelį, susirenka užprenumeruotus laikraščius ir atsiųstus laiškus įsideda priklausančias pensijas ir dar prisikrauna maišą duonos kepalų, o grįžęs atgal viską nuoširdžiai ir sąžiningai išnešioja.
Atgal į praeitį
Sustojusio laiko teritorija primena pasakišką egzotiką. Čia išliko vien tik geri vyresnio amžiaus mohikanai, nes jaunimas nesugebėtų atsilaikyti beveik primityviomis sąlygomis (vanduo semiamas kibirais iš ežero, dažnai tenka pasišviesti žvakėmis, internetas yra nepažįstamas svečias, mobilus ryšys neveikia). Kaimynės sesers berniukas užsuka tik trumpų atostogų ir paštininkas jį nuplukdo į mišką baisios kikimaros ieškoti. Siurealizmo prideda iš netoliese veikiančio kosmodromo kylančios į kosmosą raketos, bet vietiniai jau nekreipia dėmesio.
Kremliaus padlaižio Nikitos Michalkovo brolis Andrejus Končialovskis gavo finansavimą iš Rusijos kultūros ministerijos, tačiau nesibaimina laužyti šalyje galiojančias taisykles ir nesileidžia meluoti
Kremliaus padlaižio Nikitos Michalkovo brolis Andrejus Končialovskis gavo finansavimą iš Rusijos kultūros ministerijos, tačiau nesibaimina laužyti šalyje galiojančias taisykles ir nesileidžia meluoti. Kaip ir Andrejaus Zviagincevo „Leviatane”, kaimelių žmonės keikiasi, geria degtinę ir lieja tulžį ant valdžios. Vienišas vyras įsimintina fraze sudėlioja liūną ir melancholišką kasdienybę. „Atrodo, kad pensijas laiku gauname ir parduotuvių lentynose dabar jau yra maisto, bet žmonės vis tiek gyvena nervingai ir nelaimingai”, – pripažįsta kaimo veteranas.
Skleidžiasi rusų kino žiedai
Šiemet nepriklausomas Rusijos kinas stulbina aukšta kokybe, plačiu pasirinkimu ir neeiliniais debiutais. „Kino pavasario” konkursinėje programoje „Baltijos žvilgsnis” nugalėjusi Natalijos Meščianinovos drama „Kombinatas „Viltis” keliauja aplink pasaulį. Už geriausią scenarijų Kanuose apdovanotą Andrejaus Zviagincevo skandalingą „Leviataną” trokšta rodyti visi prestižiniai kino festivaliai. Karlovi Varų konkursinėje programoje „Vakarų rytai” laimėjusi Ivano Tverdovskio drama „Specialių poreikių klasė” pradeda gyvenimą Rusijos kino teatruose ir kolekcionuoja prizus užsienyje. San Sebastianas po ilgų ignoravimo metų į konkursinę programą „Nauji režisieriai” pakvietė debiutinę dramą „Kuo aš vardu”.
Venecijoje šiltai sutikto ir paprasto žmogaus ryšius su gamta įspūdingai fiksuojančio Andrejaus Končialovskio „Baltosios paštininko naktys” yra monumentalus, nuostabus ir būtinas pamatyti kinas. Tai ne idiotiškai perdirbtų Šuriko nuotykių nesąmonė „Kaukazo belaisvėje”, kurią kaip tik dabar lietuviškame repertuare bruka mūsų platintojai. Šiandien vakare sužinosime, ar Venecijos teisėjų devintukas panorės paplaukioti paštininko Andrejaus Triapicino motorine valtimi”.
Osama Obama panorama
Paskutiniu oficialaus konkurso filmu Alberto Barbera suprogramavo trilerį „Teisingas nužudymas” (Good Kill), kurį labai teisingai ir vieningai nušvilpė rytiniam seansui atsikėlę akredituoti svečiai. Režisierius Andrew Niccolas viską suraizgė kokybiškai, tačiau įspūdingų vaizdų iš paukščio skrydžio pažeriantis filmas jau atrodo neaktualus, morališkai pasenęs ir nereikalingas. Kam šiandien įdomu grįžti į keturių metų praeitį, kai Lietuvos draugas Barackas Obama įnirtingai bombardavo Osamos Bin Ladeno ir jo niekadėjų slėptuves?
Dėl psichologinės įtampos atsiklijuoja jo idiliškas šeimyninis gyvenimas Las Vegaso žiburių pašonėje, tad belieka griebtis patriotizmo ir gelbėti kenčiančią moterį, kurią Afganistane patologiškai muša ir prievartauja žiaurus vyras
Naikintuvo pilotas Ethanas Hawke’as jau niekur neskraido, o kas rytą prabangiu automobiliu atrieda į Nevados dykumoje sustatytus angarus. Jis atsisėda prie monitoriaus, užsideda ausines, griebia įrankį ir vairuoja dronus, stebinčius iš dangaus karščiausius taškus Afganistane, Irake, Sirijoje, Jemene. Pakanka tik nusitaikyti nematomu ginklu, nuspausti mygtuką ir po 8-10 sekundžių taikiniu pasirinktas teroristas susprogsta. Realūs kariniai veiksmai lyg kompiuteriniame žaidime, o filmo titrai nurodo, kad įvykių data 2010 metai.
Netrukus kosminių dronų operatoriams pradeda skambinėti balsas iš Pentagono ir nurodinėja, ką, kur, kaip ir kada reikia sprogdinti. Nenuostabu, kad Ethanas Hawke’as negali perlaužti sąžinės, sielos ir vis stipriau kamuojančių abejonių. Dėl psichologinės įtampos atsiklijuoja jo idiliškas šeimyninis gyvenimas Las Vegaso žiburių pašonėje, tad belieka griebtis patriotizmo ir gelbėti kenčiančią moterį, kurią Afganistane patologiškai muša ir prievartauja žiaurus vyras. Juk kompiuteriniuose žaidimus privalu nupyškinti visus blogiukus.
Subjektyvus variantas
Festivalio verdiktai priklauso nuo devynių individualių nuomonių, tad labai lengva sulaukti sensacingų netikėtumų. Patikimi informatoriai išdavė bauginančius užkulisių gandus, kad komisija rimtai svarsto Wango Xiaoshuai dramą „Amnezija” (Red Amnesia) ir neišbraukė Fatiho Akino režisuoto Armėnų genocido epo „Pjūvis” (The Cut). Tokioje situacijoje ką nors spėlioti ir prognozuoti darosi nedėkinga. Nors Venecija šiemet pažėrė pernelyg daug nusivylimų, finaliniame etape vis tiek lieka pakankamai vertingų filmų ir jiems visiems oficialių apdovanojimų neužteks. Nelemta vieno apdovanojimo taisyklė reiškia, kad „Žmogaus-paukščio” atveju komisija gali skirti „Volpi taurę” Michaelui Keatonui (geresnio aktoriaus „Bienalėje” nepamatėme) arba atiduoti „Auksinį liūtą” už geriausią filmą.
Mano asmeniniai apdovanojimai pagal venecijietiškas taisykles išsidėliotų štai taip:
# „Auksinis liūtas” – „Žmogus-paukštis” (Birdman) / rež. Alejandro Gonzalezas Inarritu;
# Didysis žiuri prizas – „Baltosios paštininko naktys” (The Postman’s White Nights) / rež. Andrejus Končialovskis;
# „Sidabrinis liūtas” geriausiam režisieriui – Roy’us Anderssonas už filmą „Balandis nutūpė ant šakos ir pagalvojo apie gyvenimą” (A Pigeon Sat On a Branch Reflecting on Existence);
# „Volpi” taurė geriausiai aktorei – Lu Zhong už vaidmenį filme „Amnezija” (Red Amnesia) / rež. Wang Xiaoshuai (alternatyvus pasirinkimas: Alba Rohrwacher už vaidmenį filme „Alkanos širdys” (Hungry Hearts));
# „Volpi” taurė geriausiam aktoriui – Viggo Mortensenas ir Rheba Katebas už vaidmenis filme „Toli nuo žmonių” (Far from Me) / rež. Davidas Oelhofenas ((alternatyvus pasirinkimas: Alas Pacino už vaidmenį filme „Manglehornas”; rež. Davidas Gordonas Greenas);
# Geriausias scenarijus – „Juodosios sielos” (Black Souls) / rež. Francesco Munzi;
# Specialus žiuri prizas – „Tiesos žvilgsnis” (The Look of Silence) / rež. Joshua Oppenheimeris;
# Marcello Mastroianni apdovanojimas geriausiam jaunam aktoriui arba aktorei – Doganas Izci už vaidmenį filme „Sivas” / rež. Kaanas Mujdeci (Turkija);
# „Ateities liūtas” už geriausią debiutinį filmą (Luigi de Laurentiiso vardo apdovanojimas) – „Teismas” (Court) / rež. Chaitanya Tamhane (Indija);
# Geriausias filmas programoje „Horizontai” – „Teismas” (Court) / rež. Chaitanya Tamhane (Indija);
# Geriausias trumpametražis filmas – „Maryam” / rež. Sidi Salehas (Indonezija).
