2010 metais įsteigta dokumentinių filmų studija „E2K“ visuomenei jau pristatė keletą savo darbų. Didžiausio pripažinimo kol kas sulaukė filmas „Pavergtųjų sukilimas“, skirtas 1941-ųjų metų birželio įvykių septyniasdešimtmečiui. Jau netrukus didžiuosiuose miestuose bus pristatytas dar vienas Sauliaus Bartkaus prodiusuotas filmas „Likau gyvenimo paraštėje“, skirtas Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui atminti.
Prodiuseris Saulius Bartkus pasidalijo mintimis apie filmus, dokumentinių filmų tradicijas ir kasdienybę.
Sauliau, gegužės 20 d. Kaune pristatysite dar vieną dokumentinį filmą, nors kasdien kuriate televizijos laidas.
Dokumentika – man ne nauja sritis. Net šešis sezonus kūrėme istorinės publicistikos ciklą „Požiūris“. Prieš keletą metų su kolegomis pradėjome kryptingiau dirbti, kurdami istorinius filmus. Keletą jų jau spėjome pristatyti. Visi jie išleisti DVD formatu ir pakankamai perkami.
Ar Lietuvai reikia dokumentinių filmų?
Lietuvai reikia dokumentinių filmų apie Lietuvos istoriją. Jūs pažiūrėkite, kiek sukurta filmų apie Amerikos, Anglijos, Prancūzijos svarbiausius istorijos įvykius, kiek dokumentinių filmų apie II-ąjį pasaulinį karą. Didieji televizijos kanalai skiria milijonus naujiems projektams, nes jie supranta šių produktų svarbą. Deja, Lietuvoje situacija kitokia. Mes patys turime per vargus ieškoti finansavimo. Tačiau tai šioks toks patriotizmas. Kiekvienas turime kažką palikti po savęs.
Ar valstybė remia dokumentinių filmų kūrimą?
Žodis „remia“ čia netinkamas. Valstybė šiek tiek prisideda finansiškai. Dokumentinis filmas nėra tik istorinių faktų nupasakojimas, sėdint prieš kamerą. Dokumentiniai filmai turi būti įdomūs. Vienintelis dalykas, kuo dokumentinis filmas skiriasi nuo vaidybinio, tai, kad žiūrovas prieš žiūrėdamas filmą jau žino jo pabaigą. Suprantama, kad valstybė negali skirti milijonų tik dokumentinių filmų kūrimui, tačiau ji galėtų skirti bent pusę reikiamos sumos, tuomet kalbėtis su potencialiais rėmėjais ar partneriais būtų gerokai paprasčiau. Juk jeigu nereikia valstybei, tai niekam nereikia.
Tikiuosi, kad mūsų pirmieji darbai praskins kelią kitiems dokumentinių filmų kūrėjams ir ateityje visiems mums bus lengviau.
Tenka pripažinti, kad dokumentinių filmų kūrimas nėra pelningas verslas?
Tai negali būti verslas. Istorijos niekas negali pasisavinti. Visi suskumba tai vadinti verslu, nes negauna filmo nemokamai. Pasikartosiu, sukurti dokumentinį filmą nėra pigu, tai šiokia tokia prabangos prekė, nes tu kuri intelektualų produktą. Visi filmų kūrėjai siekia bent padengti savo kūrybinės grupės išlaidas. Čia tikrai niekas nekalba apie pelną.
Geram dokumentiniam filmui reikia ir aktorių, ir apšvietimo, ir visos kitos technikos. Negalima sukurti dokumentinio filmo tik iš archyvinių kadrų – toks filmas neįdomus, be to, ne visuomet archyvinių kadrų ir galima rasti.
Naujausias jūsų dokumentinis filmas apie 1941m. laikinosios vyriausybės vadovą Juozą Ambrazevičių-Brazaitį. Kodėl apie jį?
Gaila, kad tokie žmonės nėra įvertinti visuomenės. Juozas Ambrazevičius-Brazaitis yra apdovanotas valstybiniais apdovanojimais ir įvertintas kaip vienas iš svarbiausių kovų už Lietuvos laisvę dalyvių. Bet šio jausmo nėra mūsų visuomenėje. Jaunimas tiesiog jo nežino, tad pasirinkimas buvo natūralus. Kitas svarbus dalykas, kad Juozas Ambrazevičius-Brazaitis pagaliau bus perlaidotas tėvynėje – tai labai svarbus įvykis mūsų istorijoje ir būtų gėda niekaip neįamžinti šios datos.
Sauliau, kokie filmai pasieks žiūrovus ateityje? Ar jau esate suplanavęs?
Idėjų yra daug. Labai norėtųsi pavaizduoti Lietuvos istoriją 15 dokumentinių filmų serijoje nuo pirmųjų baltiškų žemių paminėjimo iki krikščionybės įvedimo.
Naujausias E2K filmas „Likau gyvenimo paraštėje“ bus pristatytas Kaune gegužės 20 d. kino teatre Romuva, gegužės 21 d. Vilniuje, kino teatre „Pasaka“, ir gegužės 23 d. Panevėžyje, kino teatre „Garsas“.
