Bėgimas Etiopijoje yra nacionalinis pasididžiavimas – šalies sportininkai pasaulyje pirmauja daugelyje šio sporto rungčių. Vilniuje vykstančio didžiausio Baltijos šalyse dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ programoje „Pasaulis 2015“ parodytas filmas „Bėgikų miestas„ (Town of Runners) seka dviejų Bekoji miestelio merginų pastangas tapti bėgikėmis. Juosta taip atskleidžia Etiopijos jaunosios kartos bandymą vaduotis iš skurdo atsisakant tradicinio gyvenimo būdo.
J.Rothwell ne tik sukūrė daugybės apdovanojimų ir publikos simpatijų sulaukusį filmą, kurio dėka Bekoji sulaukė nemažai dėmesio, bet iki šiol deda pastangas, kad Bekoji bėgikų bendruomenė galėtų sėkmingai gyvuoti.
– Jūsų kuriamuose filmuose paliečiamos labai įvairios temos. Kaip radote būtent šią istoriją?
– Iš tiesų, kuriu filmus įvairiomis temomis. Šiuo atveju idėja gimė Danui Demissie, jaunam filmo prodiuseriui, kilusiam iš Etiopijos. Mes kalbėjome apie sportą Rytų Afrikoje. Pats esu užaugęs Kenijoje, mano dukra labai domisi bėgimu, tad yra ir asmeninių priežasčių. Danas pasiūlė sukurti filmą apie Etiopiją ir parodyti ne skurdą ir badą, bet tai, kuo Etiopijos gyventojai iš tiesų didžiuojasi – bėgimo sportą. Stengėmės išvengti dažnų Etiopijos vaizdavimo klišių. Netrukus mūsų dėmesį pritraukė nedidelis Bekoji miestelis Etiopijoje, esantis beveik 3000 m aukštyje. Iš jo kilo daug garsių bėgikų, laimėjusių olimpinius aukso medalius ir pagerinusius iki tol buvusius rekordus, tarp jų – Tirunesh Dibaba, Kenenisa Bekele and Derartu Tulu (Derartu Tulu yra pirmoji afrikietė moteris, atstovavusi savo šaliai, ir laimėjusi olimpinį auksą 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse – red.). Pasirodo, visus šiuo sportininkus išugdė Bekoji miestelio treneris Sentayehu Eshetu.
– Beveik trejus metus vykęs filmo kūrimas išaugo į ilgalaikį paramos projektą. Jūsų ir komandos pastangomis įvyko pokyčių vietinės bendruomenės gyvenime.
– Dokumentiniai filmai yra labai stiprus instrumentas norint pakeisti situaciją. Tai yra galimybė suprasti žmonių norus, ko jie tikisi. Filmas leidžia šiuos žmonių lūkesčius parodyti pasauliui. Pradėdami kurti filmą galvojome apie tai, kokią naudą jis atneš vietiniams gyventojams, miestui. Yra trys pagrindiniai aspektai. Bekoji vyko dideli ginčai dėl bėgikų finansavimo. Miesto valdžia nenoriai finansavo bėgikų dalyvavimą varžybose, tuo tarpu varžybos yra labai svarbios sportininkams norint tobulėti. Taigi mes pagalvojome, kad vykdami filmuoti galime paremti sportininkus.
Pradėjome vykdyti projektą, kuris padėjo sportininkams pasilikti ir treniruotis savo mieste. Dėl lėšų stygiaus sportininkai buvo priversti važiuoti į kitus miestus treniruotis, o išvažiuodami jie praranda galimybę lankyti mokyklą. 14-15 metų vaikams tai ypač sudėtinga. Filmo dėka atsirado galimybė mokėti nuolatinį atlyginimą treneriui ir administratoriui. Šį projektą įgyvendiname su nevyriausybine organizacija „Running across borders“. Tai pirma. Antras svarbus dalykas yra tai, kad Bekoji mieste prasidėjo trenerio padėjėjų treniruotės. Kai treneris išeis į pensiją, mieste bus trys specialistai, kurie perims estafetę. Ir trečia, Bekoji tapo patrauklus bėgikams iš kitų miestų ir šalių. Tokiu būdu pavyko pritraukti į Bekoji daugiau lėšų. Pasibaigus filmavimams, taip pat padėjome įkurti čia biblioteką.
– Iš tiesų jūsų, kaip filmo kūrėjo, požiūris į savo herojus ir jų likimą, yra labai atsakingas, darote didžiulį darbą. Ar tai yra jūsų savanoriška veikla?
– Daug mažų projektų savaime gimė po filmavimo. Jie išaugo iš žmonių poreikių. Mes dirbome su dviem NVO „Running across border„ ir „Girls gonna run“, jie daro didžiąją dalį darbo. Mūsų, kaip filmo kūrėjų darbas, yra rasti finansavimą šiems darbams.
– Jūs minėjote, kad kurdami filmą finansavote sportininkų keliones ir tai sukūrė gerą praktiką miestelyje, kai vietos bendruomenė pasinaudoja galimybėmis?
– Taip, iš tiesų filmavimui turėjome sudaryti sutartį su miesto valdžia, ir, mes pasiūlėme tam tikrą dalį pinigų skirti sportininkų kelionėms. Tokiu būdu filmavimo grupė prisidėjo prie sportininkų augimo, manau, tai labai teigiamas dalykas. Vėliau miestelio sporto klubas pradėjo šią praktiką taikyti visiems svečiams, kuo labai džiaugiamės.
– Ar atsivėrė daugiau galimybių filmo herojams? Kaip toliau klostėsi pagrindinių filmų herojų Hawii, Alemi ir kitų vaikų likimai?
– Po filmavimo Hawii grįžo į Bekoji. Hawii, grįžusi namo, atgavo formą, sėkmingai dalyvauja varžybose. Alemi treniravosi kitame mieste. Po filmo abi buvo pakviestos pradėti treniruotis Ispanijoje ateinančią žiemą, tai yra svarbu sportininkių karjeroje. Birukas filmo pradžioje pradėjo dirbti kompiuteriu. Dabar jis dirba bibliotekoje ir administruoja projektą.
– Ar palaikote ryšius su filmo herojais?
– Su Biruku bendraujame per „Facebook“, prodiuseris Danas reguliariai bendrauja su treneriu Sentayehu. Jis kelis kartus buvo atvykęs į Didžiąją Britaniją mainų projektui, kur dalijosi savo žiniomis. Mes taip pat organizuojame mergaičių kelionę į Ispaniją, kad padėtumėme joms integruotis.
– Ar jūsų komandoje buvo daugiau etiopų be prodiuserio Dano?
– Dano nuopelnas yra labai didelis. Filmo vadybininkas taip pat buvo iš Etiopijos. Filmavimo grupėje beveik visą laiką aš buvau vienintelis europietis. Tai padėjo užmegzti labai artimą ryšį su Bekoji gyventojais.
– Ko tikitės iš Lietuvos žiūrovų? Į ką norėtumėte atkreipti jų dėmesį?
– Šiuo filmu norėjau parodyti, kad Etiopija – tai nėra vien badas, skurdas, tarptautinė pagalba ir panašiai. Etiopijos gyventojai turi savo tikslus, svajones, kurios gali pakeisti jų gyvenimą į gera.
Filmas „Bėgikų miestas“ yra dalis dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas 2013” „Pasaulis 2015” programos. Programa parengta, siekiant visuomenės įsitraukimo į diskusijas dėl naujų Tūkstantmečio vystymosi tikslų. Ši filmų retrospektyva parengta bendradarbiaujant su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma (NNVBO Platforma). Šios programos filmai keliaus į 5 Lietuvos miestus, o juos lydės papildomi edukaciniai renginiai. Programos parengimas iš dalies finansuotas remiant Europos Sąjungai (ES), tačiau programos turinys nebūtinai atspindi oficialų ES požiūrį.
Parengė Giedrė Biržytė ir Mariana Sutkienė (Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma - www.pagalba.org).
