„Streiko“ vertinimus lemia ir skirtingi vertinimo kriterijai: vieni filmui taiko klasikinio meninio filmo reikalavimus, kiti – ieško dokumentinio Lietuvos realybės atspindžio, treti – originalaus montažo ar įspūdingų, psichologiškai sudėtingų aktorių sukurtų vaidmenų, įsimenančios muzikos fragmentų, ryškių gamtos ar miesto vaizdų ir t.t.
Filmo peržiūra sukėlė vidinį sąmyšį – „Streikas“ netilpo į įprastus filmo rėmus: tarsi stigo nuoseklaus siužeto, veikėjų charakterių raidos, charakterių pilnatvės, dvasinio pasaulio subtilybių, filmo propaguojamų pozityvių vertybių, visus atsakymus pateikiančios filmo atomazgos.
Matyto filmo pamiršti negalėjau, nes jis strigo sąmonėje ir vertė ieškoti paaiškinimų, kodėl filmą prisimenu. Savo atsakymus radau. Tai – mano atsakymai.
Manau, kad filmas netiksliai išverstas į lietuvių kalbą. Anglų kalbos žodis „riot“ („We will riot“) gali reikšti ne vien streiką, bet ir smurtinį nerimą, ir nekontroliuojamo pykčio proveržį, racionalumo stygių, nes būtent šios būsenos ir emocijos apibūdina pagrindinius filmo veikėjus: rasistę senelę, tamsiaodį filmo herojų, jo seksualiąją draugę ir apsvaigusį nuo alkoholio bei narkotikų jaunimą. Visi smurtinio nerimo atvejai turi priežastis, kurias įvardyti yra žiūrovo uždavinys. Smurtinio nerimo priežastys glūdi Lietuvos tikrovėje.
Filmas palieka gilų įspūdį dėl netipiškai, nesentimentaliai, nepatriotiškai pavaizduotos Lietuvos. Dėl korumpuotos, rasistinės, homofobiškos, provincialios, primityvios, prasigėrusios Lietuvos. Dėl atbukusio jaunimo, kuris atveria skurdžius jausmus keliais keiksmažodžiais ir gyvena instinktų protrūkiais.
Filmas verčia patirti kartėlio ir koktumo jausmą – dėl netobulos Lietuvos visuomenės, dėl mentalinio atsilikimo, dėl provincialumo, kuriuo vis dar didžiuojamasi.
Filmą skatina prisiminti dviejų gražių – kitokių – asmenybių paveikslai: Ebeneezerio Nii Sowaho ir Beatos Tiškevič sukurti paveikslai. Ribota scenarijaus medžiaga nepajėgė nustelbti šių jaunų žmonių vidinės šilumos, jų buvimo kartu grožio.
Filmą pavadinčiau menine dokumentika: tai Lietuva – kita Mėnulio pusė, kuri ne tokia patraukli. Romas Zabarauskas atstumiančią Lietuvos tikrovę pamatė tiksliai ir ją įtaigiai atskleidė. Jis, manau, vadovavosi pripažintų menininkų kūrybos principu: neigiamas puses vaizdavo ryškiomis spalvomis, kad neigiami reiškiniai kuo greičiau išnyktų.
