– Kuo šių metų festivalis išskirtinis?
– Festivalio rengėjams kiekvienų metų programa yra brangi, prie jos dirbame ištisus metus. Per pastaruosius keletą metų atradome optimalų 40 – 50 filmų skaičių, kuriuos galime kokybiškai pristatyti savo žiūrovams su turimais ištekliais, tad programos dydžiu festivalis mažai skirsis nuo ankstesnių metų. Skaičiuojant festivalio svečius, šie metai tikrai yra rekordiniai. Laukiame net 17 užsienio svečių – režisierių, filmų herojų, visuomenininkų.
Šiemet su žiūrovais susitiks pripažinimo sulaukę ir pradedantys kino kūrėjai. Filmo „Pussy Riot: pankiška malda” režisierius Mike Lerner kuria įvairius dokumentinius filmus daugiau nei dvidešimt penkerius metus, yra dirbęs su daugybe tarptautinių transliuotojų, kaip prodiuseris įvertintas Oskaro nominacija už geriausią dokumentinį filmą, keturiais Sundance filmų festivalio apdovanojimais ir daugeliu kitų prizų. Britų režisierius, Jerry Rothwellas, gavęs ne vieną įvertinimą už savo ankstesnius darbus, festivalyje pristato savo naujausią filmą – „Bėgikų miestas” (Town of Runners).
– „Nepatogus Kinas“ kasmet pristato pasaulyje pripažinimo sulaukusius filmus. Kokias juostas išskirtumėte šių metų programoje?
 |
| Festivalio „Nepatogus kinas“ organizatorių nuotr./Kadras iš filmo „Kraujo brolis“ |
– Sunku išskirti vieną ar kitą filmą, visi jie programoje atsiduria ne šiaip sau. Be abejo, dalis filmų patenka į programą, nes jie sėkmingai dalyvavo kituose tarptautiniuose kino festivaliuose. Iš tokių galima paminėtu šių metų Sundance festivalyje JAV didžiojo žiuri prizą pelniusį filmą „Kraujo brolis“ (Blood Brother), geriausio Europos dokumentinio filmo apdovanojimui nominuotą belgų režisieriaus Jerôme le Maire filmą „Arbata ar elektra” (Le Thé ou l'Electricité) arba Sébastien Lifshitz darbą „Nematomi” (Les Invisibles), kurį prancūzų kino akademija šiemet įvertino aukščiausiu prizu – Cezario apvanojimu. Tai tik trys pavyzdžiai, atstovaujantys skirtingas kino mokyklas. To festivalis ir siekia - kad programa atspindėtų šiuolaikinio dokumentinio kino įvairovę.
– Turbūt ši įvairovė atsiskleidžia ir skirtingose festivalio programose?
– Taip. Šiemet programą suskirstėme į 8 temines rubrikas, dalis jų yra tradicinės: filmai iš posovietinės erdvės, žalioji programa, nauji lietuvių režisierių filmai ar filmai, kuriuose keliami asmenų lygiateisiškumo klausimai. Kitos – visiškai naujos. Pavyzdžiui, programos „Teisė žinoti“ filmai kalba apie žodžio laisvę ir teisę į informaciją, retrospektyvoje „Visi į gatvę!“ pateikiami filmai apie protestą, visuomeninius judėjimus. Filmų gausa išsiskiria programa „Pasaulis 2015“, kurioje kalbama apie skurdą ir turtinę nelygybę. Galima sakyti, kad tai pagrindinė šių metų festivalio tema ir viešinimo kampanijos veidas. Taip pat turime keletą specialiai Tibetui skirtų dokumentinių filmų seansų.
 |
| Festivalio „Nepatogus kinas“ organizatorių nuotr./Kadras iš filmo „Arbata ar elektra“ |
Gediminas Andriukaitis: Iš tiesų, „Nepatogus kinas“ yra vienintelis kino festivalis Lietuvoje, kuriame gali dalyvauti visi. To siekėme nuo pat festivalio įkūrimo – padaryti taip, kad mūsų rodomi dokumentiniai filmai būtų prieinami kiekvienam žiūrovui.
– Kokių renginių gali tikėtis „Nepatogaus kino“ žiūrovai?
– Į pirmąjį renginį pakviesime likus savaitei iki festivalio pradžios. Spalio 16 d. sostinės menų fabrike „Loftas“ kviečiame į išankstinį filmo apie „Pussy Riot“ merginas seansą, kurį lydės roko grupių iš Baltarusijos koncertas. Jau minėjau, kad septintasis „Nepatogus kinas“ ypatingas užsienio svečių gausa, todėl planuojama ypač daug bendravimo su jais. Didelę dalį seansų lydės susitikimai su režisieriais ar filmų herojais. Be abejo, kaip ir kasmet festivalyje netruks teminių diskusijų, kuriose po filmo peržiūros visuomenininkai, politikai ar ekspertai kalbėsis su žiūrovais tam tikromis temomis.
– Festivalio lankytojai patys sprendžia, kiek mokama už bilietą. Papasakokite plačiau apie šią sistemą, ar ji pasiteisina?
– Iš tiesų, „Nepatogus kinas“ yra vienintelis kino festivalis Lietuvoje, kuriame gali dalyvauti visi. To siekėme nuo pat festivalio įkūrimo – padaryti taip, kad mūsų rodomi dokumentiniai filmai būtų prieinami kiekvienam žiūrovui. Todėl šia sistema tikrai nesistengiame padengti festivalio kaštų, tai būtų neįmanoma. Net didieji kino festivaliai, kur žiūrovai už bilietą sumoka po 15 ar 20 litų neišsiverčia be rėmėjų. Mes prašome žiūrovų sumokėti bent 1 centą norėdami paskatinti žiūrovus sąmoningai remti šį projektą, pagalvoti, kiek jis svarbus ir reikalingas Lietuvos visuomenei. Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad praėjusiais metais žiūrovai vidutiniškai mūsų bilietus pirko už 1 litą ir 50 centų. Daug tai ar mažai – paliekame nuspręsti patiems žiūrovams.
– Kaip matote „Nepatogų kiną“ po trejų metų, švenčiantį festivalio dešimtmetį?
– Kasmet festivalis sulaukia vis didesnio pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ateityje „Nepatogų kiną“ matome ne tik kaip ryškiausią dokumentinių filmų festivalį Lietuvoje, bet ir kaip tam tikrą viešą forumą, kur diskutuojami svarbūs socialiniai klausimai. Kalbant apie projekto plėtra, visus planus net sunku išvardinti – nuo kino peržiūrų ištisus metus iki specialių edukacinių programų, skirtų moksleiviams. Labai tikiuosi, kad su festivalio partnerių, rėmėjų ir pačių žiūrovų pagalba savo idėjas galėsime realizuoti.
 |
| Festivalio „Nepatogus kinas“ organizatorių nuotr./Kadras iš filmo „Nematomi“ |
