Kas jus įkvėpė kurti filmą apie narcizą?
Nors ši istorija sugalvota, rašydama naudojausi, ką esu mačiusi ir išgyvenusi savo gyvenime – pasitelkiau visą savo patirtį. Vėliau tiek kartų iš tų, kurie perskaitė scenarijų, išgirdau: „Tai apie mane!“, kad net šią frazę užrašėme ant filmo plakato. Pasirodo, filmo veikėjai yra daugeliui atpažįstami – net jei pats nesi tokių dalykų patyręs, turi pažįstamų, kurie tai išgyveno.
Narcizas pagal graikų mitą yra pusiau dievas, pusiau žmogus, kuris savyje nešiojasi kažkokį ilgesį – tai jam suteikia tragizmo. Narcizas labai traukia aplinkinius, nors ir negalėdamas jiems duoti to, ko jie tikisi. Jis juos žaloja, bet žmonės vis tiek negali jam atsispirti.
Mano filme pavaizduotas narcizas yra perfekcionistas, kuriam kaip ir visiems narcizams yra būdingas tobulybės ilgesys. Deja, gyvenime žmonės nėra tobuli, situacijos netobulos ir laimės neįmanoma pasiekti, ieškant tobulybės, nes ji – tiesiog neegzistuoja. Laimė yra vidinė, ne išorinė būsena.
 |
| Kadras iš filmo/Filmas „Narcizas“ |
Jūsų filme herojus narcizas laimės ieško, palikdamas žmoną, sutikdamas kitą moterį...
Taip. Pagrindinio herojaus žmona, kurią vaidina Asmik Grigorian, yra lyg priešinga narcizo pusė. Ji yra gydytoja, kuri kasdien susiduria su sudėtingomis situacijomis ir jas pakelia labai ramiai. Tuo tarpu narcizas, patekęs į visiškai paprastas situacijas, kasdien išgyvena didžiulę dramą. Jo žmonos stabilumas yra lyg atsvara jam.
Žmonos jausmai daugumai žiūrovų yra suprantamesni, juos lengviau suvokti ir pateisinti. Norėjau, kad ta žmona savo jausmais būtų graži: ji rami, galinti daug pakelti, stoiška.
Vėliau filme atsiranda kita moteris – smuikininkė, kurią vaidina Susanna Perry Gilmore iš Memfio simfoninio orkestro JAV. Ji yra panaši į narcizą, irgi perfekcionistė, jautri, labai išlepinta. Ji siekia narcizo ir jo negaudama išgyvena savo tragediją.
Savo debiutiniame pilno metro filme pakvietėte vaidinti neįprastą žmonių komandą – joje vos keli profesionalūs aktoriai. To siekėte specialiai?
Iš tiesų labai ilgai ir intensyviai ieškojau filmui tinkamų žmonių, kurie atitiko mano parašytus personažus. Jie turėjo ne tik mokėti vaidinti, bet derėti tarpusavyje, kad jais būtų galima patikėti. Neturėjau minties specialiai nesirinkti aktorių – tiesiog taip atsitiko, tik vieną iš pagrindinių vaidmenų kuria profesionalus aktorius Sigitas Šidlauskas.
 |
| Kadras iš filmo/Filmas „Narcizas“ |
Tiesa, kad pagrindinio herojaus atlikėją suradote dar rašydama scenarijų?
Kai sugalvojau filmo idėją, pradėjau galvoti, kas gali geriausiai atlikti šį vaidmenį – tada prisiminiau savo draugą graiką, kuris sutiko vaidinti. Vėliau šį personažą kūriau jau žinodama, kas jį įkūnys. Man idėjiškai labai derėjo dar ir tai, kad herojų, sukurtą pagal graikų mitą, vaidins tikras graikas. (Šypsosi)
Ši idėja nusvėrė ir visus galimus trukdžius dėl kalbos?
Pirmiausia aš pasirinkau jį kaip žmogų, o tik vėliau supratau, kad jis turės mokytis mūsų kalbos ir jam tai bus sunku. Bet jis buvo užsispyręs kaip tikras graikas – aktyviai mokėsi lietuvių kalbos, klausėsi jos skambesio, bandė skaityti, kol galiausiai išmoko scenarijaus tekstus. Dabar jis jau pats sudeda sakinius iš lietuviškų žodžių.
Tačiau, nepaisant jo pastangų, galiausiai šį herojų įgarsinote kito vyro balsu...
Deja, jo akcentas buvo per ryškus – nors visus filmo žodžius pasakė, žiūrovas galėjo nesuprasti, ką jis kalba. Įgarsinančio balso paieška buvo labai sunki – laimei paskutinę minutę radome aktorių Valentiną Krulikovskį iš Rusų dramos teatro. Jo balso tembras yra praktiškai identiškas pagrindinio herojaus balsui – kartais garsindami turėjome pasižiūrėti, kuris jų kalba. Valentinas taip pat turi akcentą – jo reikėjo, nes aktorius uždavė tokią mintį. Negalėčiau įsivaizduoti geresnio rezultato.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Režisierė Dovilė Gasiūnaitė |
Filmą kūrėte, filmavote, tobulinote net šešerius metus – kurie kūrybiniai iššūkiai buvo didžiausi?
Iš principo filmo kūrimas yra vienas didelis iššūkis, kuris trunka labai ilgai. Vienas svarbiausių uždavinių – neišeikvoti visų jėgų iki pabaigos, kuri nežinia kada ateis. Aš žinojau, kad šis kūrybinis procesas bus labai ilgas – scenarijų pradėjome rašyti 2006 metais, 2009 metais filmavome ir tik dabar pristatome premjerą. Aš šešerius metus kasdien gyvenau šiuo filmu.
Ką jaučiate dabar, kai filmą pagaliau atiduodate publikos vertinimui?
Jau nebeprisimenu gyvenimo be „Narcizo“ – tikiuosi, jis grįš. Gyvenimas, turiu galvoje. Premjera yra susitikimas su žiūrovais ir atsisveikinimas su filmu. Aišku, yra jaudulio, bet kartu ir labai norisi išsivaduoti ir viską pabaigti.
Praėjus kelioms dienoms po jūsų premjeros, įvyks „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai, kuriuose jūsų filmas nominuotas trijose kategorijose – ką jums reiškia šis įvertinimas?
Smagu. (Šypsosi) Tiesą sakant, mes buvome tiek susitelkę į mūsų premjerą, kad nelabai turėjome laiko apie tai galvoti. Džiaugiuosi, kad apdovanojimų ceremonija vyks jau po premjeros. (Šypsosi)
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Režisierė Dovilė Gasiūnaitė |
Jūsų filmo herojus kenčia dėl per didelio perfekcionizmo – o jūs pati esate perfekcionistė?
Negaliu pasakyti. Aš tiesiog nemėgstu daryti pusiau. Viena mano pusė labai tingi, o kita – priešinga. Jei negalvočiau, kad darbą darysiu iki galo, nevertėtų keltis iš lovos, nes pusiau padarytas darbas neturi jokios prasmės. Žinoma, niekada idealiai neišeina, bet privalai visada daryti iš visų jėgų.
Tai ar jaučiatės laiminga, matydama galutinį filmo variantą?
Taip... (Kukliai nusišypso) Aš už šį filmą pasirašau, man malonu jį matyti, todėl visus kviečiu. (Šypsosi)
