2014 10 16

Režisierius R.Marcinkus: „Reikia prisijaukinti personažą, kad jis imtų tavimi pasitikėti“

„Povilą sekiojau trejus metus. Filmuodavau savaitę ir kartais nieko nepanaudodavau. Aš turėjau 300 valandų medžiagos ir padariau vienos valandos filmą. 229 valandos medžiagos išmestos“, – be nuoskaudos balse kalba „Galutinio tikslo“ režisierius Ričardas Marcinkus. Filmo herojus Povilas – spalvinga asmenybė: pusę savo gyvenimo praleidęs kalėjime, gyvenęs senelių namuose ir gatvėje, dėl narkotikų vartojimo netekęs kojos. Vienintelis būdas jam pradėti geresnį gyvenimą – kreiptis į reabilitacijos centrą ir pradėti gydytis nuo priklausomybės, tačiau Povilas neskuba priimti šio sprendimo.
Režisierius Ričardas Marcinkus
Režisierius Ričardas Marcinkus / „Nepatogaus kino“ archyvo nuotr.

„Galutinis tikslas“ – debiutinis Ričardo Marcinkaus ilgametražis dokumentinis filmas, kuris 2013 m. Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje („International Documentary Film Festival Amsterdam“) laimėjo geriausio studentiško filmo apdovanojimą. Šiais metais „Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje“ R. Marcinkaus darbas apdovanotas premija „už drąsą būti kartu su herojumi jo kelyje į bedugnę“. Šis filmas bus parodytas ir tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“, kuris Vilniuje prasidės spalio 22 d., atskiroje programoje „Nauji lietuvių režisierių filmai“. Festivaliui skatinant „nepatogaus“ dokumentinio kino plėtrą Lietuvoje, pristatome pokalbį su režisieriumi Ričardu Marcinkumi.

Su kokias sunkumais susidūrei filmuodamas palūžusį, degraduojantį žmogų?

Norėdamas filmuoti, pirmiausia turėjau rasti Povilą. Žinojau vietas, kur jis dažniausiai būna. Kartais jis turėdavo telefoną su savimi, kartais ne. Filmuodavau tada, kai jį rasdavau.

„Nepatogaus kino“ archyvo nuotr./Kadras iš filmo „Galutinis tikslas“
„Nepatogaus kino“ archyvo nuotr./Kadras iš filmo „Galutinis tikslas“

Tokie žmonės yra šiek tiek vampyrai. Ilgai su jais neišbūsi, nes išsunkia energetiškai. Aš jį filmavau trejus metus. Su pertraukomis. Buvo akimirkų kai norėjosi viską mesti, nebesuprasdavau kam visa tai darau, bet paskui suvokdavau, kad noriu papasakoti tą istoriją. Turėjau labai daug medžiagos, reikėjo susidėlioti puzlę. Komponentų buvo daug, todėl filmą galėjau pakreipti įvairiais kampais.

Kas lėmė šio filmo sėkmę?

Aš kūriau nuoširdžiai. Ne dėl festivalių, komisijų ar panašiai. Aš nebuvau niekam įpareigotas atsiskaityti, nes neturėjau jokio finansavimo. Kūriau filmą savo noru, nes norėjau papasakoti istoriją, prie kurios žmonės galėtų prieiti, prisiliesti. Pajusti, kaip gyvena degraduojantis gatvės žmogus. Ką jis daro, kuo gyvena. Aš pakišau padidinimo stiklą po tuo žmogumi, kad suteikčiau galimybę pajusti tuos pustonius, nes patys žmonės neprieina taip arti. Arti prieiti reikia laiko, reikia prisijaukinti personažą, kad jis imtų tavimi pasitikėti, prisileistų ir nejaustų kameros.

Ar sunku buvo Povilą prisijaukinti?

Nesunku. Natūraliai gavosi. Nors tai priklauso nuo personažo. Povilas buvo atviras žmogus. Kitas nebūtų prisileidęs taip arti.

Jis numirė prieš du mėnesius. Jo artimieji man parašė laišką, kuriame rašoma, kad jie sužinojo, apie filmą su Povilu. Teiravosi ar galėtų pažiūrėti. Laiško pabaigoje buvo rašoma: „Gal nežinote, bet Povilas mirė“. Ir viskas.

„Nepatogaus kino“ archyvo nuotr./Kadras iš filmo „Galutinis tikslas“
„Nepatogaus kino“ archyvo nuotr./Kadras iš filmo „Galutinis tikslas“

Ar herojus spėjo pamatyti filmą?

Nespėjo. Aš norėjau jam parodyti per filmų festivalį „Skanorama“, bet per premjeros dieną neradau jo mieste.

Kas Jus įkvepia kurti filmus?

Labai įvairiai, kiekvieną kartą idėja gimsta natūraliai. Filmo „Pakeliui“ idėją papasakojo kolega prodiuseris, tada pradėjome kurti, analizuoti, planuoti ir viskas susidėlioja. Filmo „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“, kurį režisuoju su kolega Simonu Aškelavičiumi, idėją papasakojo operatorius, o vystyti temą pradėjome tiesiog prie alaus bokalo. Pradėję rašyti scenarijų, ką darėme ne kaip darbą, o pramogą, pamatėme, kad išeina visai nebloga istorija. Dokumentiniame kine istorija gimė taip: man buvo įdomus marginalų, užribio žmonių gyvenimas. Pradėjęs domėtis, radau raktą, rakursą ir taip toliau viskas gimė natūraliai.

Turbūt kiekvieno režisieriaus tikslas yra sukurti žiūrimą filmą. Kokiais būdais to sieki?

Lietuvoje tikrai ne visų režisierių toks tikslas, kartais filmai yra kuriami sau, kuriuos pasižiūri keletas žmonių ir juosta padedama į lentyną. Valstybės pinigai iššvaistomi. Bet tai yra politiniai kino dalykai, apie kuriuos kalbėti nenoriu.  Bet koks buvo klausimas?

„Nepatogaus kino“ archyvo nuotr./Ričardas Marcinkus
„Nepatogaus kino“ archyvo nuotr./Ričardas Marcinkus

Kaip sukurti žiūrimą filmą?

Svarbiausias tikslas yra papasakoti istoriją. Tiesiog reikia tikėti rezultatu. Kai nori papasakoti, dėl to darai viską. O ar istorija bus žiūrima, tai jau vėlesnis klausimas.

Ko pats tikitės žiūrėdamas filmą?

Patekti į filmą. Išgyventi emocijas. Žmogus, eidamas į filmą, leidžiasi būti apgautas. Žiūrėdamas vaidybinį filmą žinau, kad viskas yra suvaidinta, bet vis tiek išgyvenu siužetą, tikiu apgavyste. Nors dokumentika pasakoja tikrą istoriją, o vaidybinis – išgalvotą, bet pirmiausia filmas yra pramoga, nepriklausomai nuo žanro ar tematikos, tai yra istorija, kurią žiūrėdamas išgyveni, būni kartu su personažais.

Filmo „Galutinis tikslas“ video anonsas čia: https://www.youtube.com/watch?v=0OwOrJwP5kk.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis