D. Walliamsas rašytojo karjerą pradėjo 2008-aisiais, išleidęs knygą „The Boy In Dress“ („Berniukas su suknele“). Paskui parašė knygas „Mr. Stink“ („Ponas Smirdalius“), „Billionaire boy“ („Berniukas milijardierius“) ir t.t. Jos viena po kitos ekranizuojamos – šiemet pasirodys „Berniukas su suknele“, „Ponas Smirdalius“ televizijos ekranus pasiekė 2012-aisiais, o „Močiutė plėšikė“ – 2013-aisiais.
D. Walliamso knygos vaikams išverstos į beveik 30 kalbų, jos visuomet patenka tarp perkamiausiųjų. Vien „Močiutės plėšikės“ Britanijoje buvo parduota daugiau kaip 300 tūkstančių egzempliorių, kiekviena nauja autoriaus knyga tampa dvigubai populiaresnė nei ankstesnė. Prie didžiulės sėkmės neabejotinai prisideda ir puikios iliustracijos – Hanso Christiano Anderseno premijos laureato Tony Rosso. Pirmąsias dvi iliustravo Quentinas Blakeʼas – dailininkas, kadaise apipavidalinęs vaikų rašytojo Roaldo Dahlio knygas.
Nors Davido Walliamso knygos skirtos vaikams nuo devynerių iki šešiolikos metų, jos patinka labai įvairaus amžiaus skaitytojams, nes yra unikalios, skatinančios mąstyti, nepretenzingos. Davidas Walliamsas mąsto originaliai ir savo knygose nagrinėja temas, kurias dauguma rašytojų ignoruoja, ypatingą dėmesį jis skiria nesaugumo jausmui, kurį jaučia vyresnio amžiaus žmonės, ieško sektinų pavyzdžių jauniesiems skaitytojams, nekasdieniškų idėjų.
Interviu rašytojas prisipažįsta, kad knygas vaikams rašyti nebuvo lengva, apgailestauja, kad šiuolaikiniai vaikai tiki, kad išgarsėjama ir praturtėjama kone mostelėjus burtų lazdele.
– Esate ne vienos knygos vaikams autorius, bet yra žmonių, kurie jus laiko tiesiog eiline garsenybe, parašiusia knygą. Kaip į tai reaguojate?
– Neneigsiu, kad tai, jog esu garsus komikas, padeda man reklamuoti knygas ir tikrai nekenkia pardavimams... Bet visuomenėje vis dar gajus snobizmas. Kartais skaitydamas laikraščius randu kokį straipsnį, kuriame esu statomas į vieną gretą su Jordan ar Katie Price. Bet palaukite, aš juk dar prieš pradėdamas rašyti knygas kūriau scenarijus serialams ir parodijų šou! Tikrai neįsižeidžiu, kai kas nors sako: „Štai dar viena garsenybė, sugalvojusi parašyti knygą!“ Taip, aš – garsenybė, bet todėl, kad esu populiarus rašytojas ir aktorius. Juk išgarsėjau ne dalyvaudamas realybės šou...
– Bet kai kurie su jumis pasiginčytų, teigdami, kad išleidžiamos toli gražu ne visų pradedančių rašytojų knygos. Yra rašytojų, kurių kūryba lieka nepublikuota, nes jie nėra garsūs.
– Aš irgi buvau nežinomas, kai bandžiau gauti laiką komiškam šou per BBC Radio 4. Taigi pats esu tai patyręs. Manau, tikrai nusipelniau vadintis rašytoju ir nesijaučiu sukčiavęs, siekdamas rašytojo karjeros. Be to, leidybos pasaulyje taip jau yra – pajamos, gautos už populiarias knygas, suteikia galimybę leisti knygas, kurios galbūt neprilygs anoms populiarumu...
– Papasakokite apie trečią savo knygą – „Berniuką milijardierių“.
– „Berniukas milijardierius“ skirtas 9–12 metų vaikams. Tai sąmojinga ir be galo smagi istorija apie dvylikametį Džo Spadą – turtingiausią vaiką pasaulyje. Joje pasakojama apie šio padaužos nuotykius naujoje mokykloje. Džo susiranda draugą, bet netrukus jo netenka dėl gražios mergaitės, kuri, kaip pasirodo, visai ne ta, kuo dedasi. Tiesa, viskas baigiasi gerai ir Džo suvokia, kad laimės už pinigus nenusipirksi.
– Ar knyga turi autobiografinių motyvų?
– Knyga tikrai nėra autobiografinė, bet joje yra vietų, kurias rašydamas rėmiausi asmenine patirtimi. Jei nebūčiau išgarsėjęs, kažin ar būčiau ją parašęs. Pačiam teko matyti, kaip pasikeičia žmonių elgesys, kai praturtėji. Todėl ir norėjau, kad vaikai suprastų, jog ne viską galima nusipirkti už pinigus... Šiuolaikiniai vaikai vis labiau vertina pinigus ir trokšta šlovės. Televizijos dėka galima greit išgarsėti ir netgi praturtėti. Gali būti niekam nežinomas, bet užtenka sudalyvauti kokiame nors realybės šou – pavyzdžiui „Big Brother“ – ir po dviejų mėnesių tave jau visi pažįsta. Tada gali užsidirbti pinigų vien dalydamas interviu žurnalams. Dažnai vaikai mano, kad užtenka kažkam mostelėti burtų lazdele ir tu jau garsenybė, milijonierius...
Norėjau, kad vaikai suprastų, jog ne viską galima nusipirkti už pinigus
– Ar sunku buvo persiorientuoti į vaikų auditoriją?
– Lengva tikrai nebuvo. Nors parodijų šou „Little Britain“ labiau skirtas suaugusiesiems, ją mielai žiūrėjo ir vaikai. Vaikystėje ir aš mėgau laidas, kurias tėvai drausdavo žiūrėti... Žinau, kad vaikiškose knygose negaliu rašyti to, apie ką kalbu parodijų šou, bet noriu, kad skaitant mano knygas vaikus apimtų pramuštgalviška nuotaika ir kad jie jaustųsi įžengią į draudžiamą teritoriją...
– Daug rašytojų mėgsta kurti knygas apie tą patį veikėją, o jūsų knygų herojai be galo skirtingi. Kodėl nusprendėte rašyti atskiras knygas, o ne kokią nors seriją?
– Be galo žaviuosi Roaldu Dahliu ir, kiek mano atmintis mena, per savo gyvenimą jis parašė tik vieną tęsinį – apysaką „Čarlis stebuklingame lifte“ (Charlie and the Great Glass Elevator), ir skaitytojų nuomone tai buvo prasčiausia jo knyga. Nepaisant jos, kiekvienai knygai jis sugalvodavo naują idėją ir naujus personažus. Aš tik seku jo pavyzdžiu...
Roaldas Dahlis buvo vienas tų autorių, kurio knygas vaikystėje man tikrai patiko skaityti – jos mane sudomindavo labiau nei televizija. Tai buvo pirmas rašytojas, kurio kūrybą aš visa širdimi pamilau. Iki šiol prisimenu, kaip pamatęs bibliotekoje „Čarlio ir šokolado fabriko“ viršelį, pagalvojau: „Nuostabu! Tai knyga apie šokoladą! Kokia dar knyga labiau tiktų tokiam nepasotinamam vaikui?“
– Jums puikiai sekasi sekti jo pavyzdžiu – girdėjau, dvi pirmosios jūsų knygos buvo nominuotos Roaldo Dahlio premijai (Roald Dahl Funny Prize). Kuri Roaldo Dahlio knyga jums labiausiai patinka?
– Sunku pasakyti... Visos jo knygos geros. Apie jas žmonės dažnai kalba taip, lyg jos būtų panašios, nors taip tikrai nėra. Lyg būtų įmanoma lyginti „Denį pasaulio čempioną“ ir „Tvitų šeimynėlę“! Pastarąją skaičiau kiek vėliau, bet ji man pasirodė be galo juokinga ir originali – juk tai knyga vaikams, kurioje nėra nė vieno veikėjo vaiko.
– Kokios dar knygos vaikystėje jums paliko neišdildomą įspūdį?
– Man labai patiko C. S. Lewiso knyga „Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta“ ir Cliveʼo Kingo „Stigas iš šiukšlyno“, taip pat mėgau mokslinės fantastikos rašytojų – pavyzdžiui, Johno Wyndhamo, Herberto Wellso – knygas, iki šiol su malonumu žiūriu serialą „Doctor Who“.
– Išgarsėjote 2003-aisiais, kai kartu su komiku Mattu Lucasu ėmėte kurti parodijų šou „Little Britain“. Kada supratote turįs komiko gyslelę?
– Gana anksti suvokiau, kad gebu prajuokinti žmones – dar vaikas būdamas vaidindavau mokyklos spektakliuose ir pokštaudavau visuose sambūriuose. Tiesą sakant, tai buvo pirmas kartas, kai pajutau, kad kažką gebu ir darau tai gerai. Nuo vaikystės žavėjausi komiko Barry Humfrieso kuriama ponia Edna Everage ir Rowano Atkinsono personažais.
– Dauguma vaikų ir suaugusiųjų pripažįsta, kad viena mėgstamiausių jūsų knygų yra „Močiutė plėšikė“. Joje pasakojate apie berniuką, sužinantį, jog jo nuoboda močiutė kadaise buvo brangenybių vagilė. Kaip kilo sumanymas parašyti tokią knygą?
– Tiesą sakant, įkvėpimo toli ieškoti nereikėjo – rašydamas šią knygą galvojau apie savo močiutę. Augdamas supratau, kad ji gal ir galėjo atrodyti nuobodi, bet jeigu jos paklausdavai apie Antrąjį pasaulinį karą arba Blicą, ji valandų valandas pasakodavo įdomiausias istorijas...
– Bandydami pavogti Karūnos brangenybes, močiutė plėšikė ir jos anūkas susipažįsta su karaliene. Ar esate kada sutikęs karalienę?
– Taip, tiesą sakant, sutikau ją vos prieš savaitę priėmime. Norėjau prieiti ir pasakyti: „Jūsų didenybe, parašiau apie Jus savo knygoje!“ Bet paskui nusprendžiau, kad ji pagalvos, jog esu koks nors išprotėjęs gerbėjas, ir pasišalinau netaręs nė žodžio...
– Šiuo metu esate ir talentų šou „Britainʼs Got Talent“ teisėjas. Girdėjau gandų, kad darbas šiame projekte įkvėpė jus sukurti kitos knygos – „Žiurkainio“ (Ratburger) – personažą. Apie ką ji?
– Tai pasakojimas apie mažą mergaitę, kuri susidraugauja su žiurke. Šioje knygoje veikia tikras piktadarys – jis nori iš žiurkės pasigaminti mėsainį. Būtent jo personažą įkvėpė vienas toks veikėjas iš talentų šou – turiu galvoje tikrai ne Amandą Holden ar Aleshą Dixon...
– Užuominą supratom. Ar bus ir daugiau herojų, panašių į Simoną Cowellą?
– Į Simoną? Mielai sukurčiau, bet sunku perspjauti realybę. Jis vienetinis ir nepakartojamas...
– Kad ir kaip žiūrėtum, savo gyvenime pasiekėte išties daug – vaidinate, rašote scenarijus serialams ir knygas vaikams. Ką laikote didžiausiu savo pasiekimu?
– Turbūt plaukimą per Lamanšo sąsiaurį, nes mokyklos laikais tikrai nebuvau sportiškas jaunuolis... Neseniai sutikau savo bendramokslį ir jis pasakė: „Davidai, jei kas nors tada man būtų pasakęs, kad BBC Metų sportininko rinkimuose pelnysi apdovanojimą už ypatingus pasiekimus sporte, nė už ką nebūčiau patikėjęs.“ Matote, aš visada atbėgdavau paskutinis ir amžinai neįvykdydavau normatyvų... Tiesą pasakius, iki šiol nesuprantu, kaip perplaukiau Lamanšą...
Tiesą pasakius, iki šiol nesuprantu, kaip perplaukiau Lamanšą
– Kaip įsivaizduojate tobulą laimę?
– Svajonėse regiu save, plaukiojantį valtele su žmona ir vaikais. O jei rimtai, tai noriu būti tiesiog laimingas. Man rodos, žmonės, kalbėdami apie laimę visada įsivaizduoja, kad ji turi trukti amžinai. O aš manau, kad laimė – tai akimirkos, kai nei iš šio, nei iš to pasijunti laimingas, – pavyzdžiui, gražią dieną vaikštinėji po parką ir staiga apima džiaugsmas, kad esi gyvas...
– Jūsų gyvenime buvo akimirkų, kai jautėtės nesmagiai? Pasidalykite kokia istorija iš savo patirties, kai buvote atsidūręs keblioje situacijoje?
– Pamenu, dirbau serialo „Strangerers with Paul Darrow“ kūrybinėje grupėje. Tądien kaip tik susipažinau su Paulu Darrow. Pamatęs jo kostiumą, pasakiau: „O, koks juokingas kostiumas!“ Jis man pritarė. Mudu turėjome daug bendrų scenų, tad bandydamas užmegzti pokalbį pareiškiau, kad jo perukas – tiesiog dieviškas. Jam vėl išreiškus pritarimą, mestelėjau: „O tie dirbtiniai dantys yra tiesiog neprilygstami!“ Įsivaizduokit mano siaubą, kai jis pasakė, kad tai jo dantys... Ko gero, tai buvo pati nesmagiausia akimirka per visą mano karjerą. Burbtelėjau kažką panašaus į „o taip, žinoma, aš tik pajuokavau...“ ir moviau šalin.
– Apie garsenybes visada sklando aibė gandų ir mitų. Dėl ko žmonės labiausiai klysta Jūsų atžvilgiu?
– Žmonės nedažnai sako kitiems, ką iš tikrųjų apie juos galvoja... Taip susiklostė, kad daug laiko praleidžiu su moterimis. Todėl nuolat iš aplinkinių girdžiu: „O, tu turbūt su ja susitikinėji...“ arba kažką panašaus. Tiesa ta, kad man tiesiog patinka būti moterų draugijoje, bet žmonės kažkodėl to nesupranta ir negali patikėti, kad aš galiu turiu turėti moterų draugių, – na išties, argi aš galiu draugauti su moterimis nebandydamas įsitempti jų į lovą?!
12 faktų apie Davidą Waliamsą
1. Davidas Walliamsas – garsus britų aktorius, komikas, prodiuseris ir scenaristas. Daugybę metų jis vaidina komiškuose TV serialuose „Little Britain“, „Come Fly With Me“, „Big School“ ir kuria jiems scenarijus. Taip pat jis vaidino filmuose „Žvaigždžių dulkės“ (Stardust), „Narnijos kronikos: Princas Kaspijanas“ (The Chronicles of Narnia: Prince Kaspian), „Bėk, storuli, bėk“ (Run, Fatboy, Run), „Marmadukas“ (Marmaduke) ir kt. Šiuo metu yra vienas iš šou „Britainʼs Got Talent“ teisėjų.
2. Tikrasis Davido Walliamso vardas – Davidas Edwardas Williamsas, bet stodamas į aktorių sąjungą „Equity“ jis sužinojo, kad ten jau užregistruotas žmogus tokiu vardu ir tokia pavarde, tad pasikeitė pavardę į Walliamso.
3. 2008-aisiais Davidas Walliamsas išleido savo pirmąją knygą vaikams „The Boy In The Dress“, vėliau sekė „Mr. Stink“, „Billionaire boy“ (Berniukas milijardierius), „Gangsta Granny“ (Močiutė plėšikė) ir t. t. Šiuo metu jo kraitėje – 8 knygos vaikams ir autobiografija.
4. 2014 m. surengus apklausą Britanijos mokyklose, paaiškėjo, kad Davido Walliamso knygos yra populiaresnės nei J.K. Rowling „Hario Poterio“ serija. Jis užėmė penktą vietą labiausiai vaikų skaitomų rašytojų sąraše, o J. K. Rowling – septintoje.
5. BBC televizija ekranizavo net tris D. Walliamso knygas: „Mr. Stink“ ekranus pasiekė 2012-aisiais, „Gangsta Granny“ (Močiutė plėšikė) 2013-aisiais, o šiais metais pasirodys ir filmas „The Boy In The Dress“. Beje, D. Walliamsas juose ir vaidino – ministrą pirmininką filme „Mr. Stink“ ir Maiką filme „Gangsta Granny“.
6. Davidas Walliamsas – ekstremalių paramos projektų entuziastas. Siekdamas surinkti lėšų, jis perplaukė Lamanšo sąsiaurį (2006 m., per 10, 5 val.), Gibraltaro sąsiaurį (2008 m., per 4, 5 val.), o 2011 m. rugsėjo 5-12 d. įveikė Temzę – nuplaukė net 140 mylių ir surinko 2 mln. svarų sterlingų. 2010-aisiais kartu su dar keliomis TV žvaigždėmis rinkdamas lėšas jis numynė dviračiu per visą Britaniją.
7. Energingo ir veiklaus D. Walliamso ligos istorijoje galima aptikti kiek netikėtą diagnozę: maniakinė depresija. Prireikė nemažai laiko, kol aktorius atsitiesė. Plaukimą per Lamanšą jis netgi pavadino savotišku nuodėmių išpirkimu.
8. Davido Walliamso knygoms iliustracijas kuria Hanso Christiano Anderseno premijos laureatas Tony Rossas, bet pirmąsias dvi knygas iliustravo Quentinas Blakeʼas – dailininkas, kadaise apipavidalinęs ir vaikų rašytojo Roaldo Dahlio knygas. Ne veltui kai kurie kritikai Davidą Walliamsą vadina Roaldo Dahlio pasekėju...
9. Davidas Walliamsas ilgai garsėjo kaip vakarėlių liūtas, bet paskui susitupėjo ir 2010 m. vedė olandų supermodelį Larą Stone. 2013 m. jiems gimė sūnus Alfredas.
10. 2014 m. rugpjūtį, artėjant referendumui dėl Škotijos atsiskyrimo, „The Guardian“ publikavo viešą laišką, kuriame raginama balsuoti prieš Škotijos atsiskyrimą. Davidas Walliamsas buvo vienas iš 200 garsių Jungtinės Karalystės kultūros ir verslo veikėjų, pasirašiusių šį kreipimąsi.
11. D. Walliamso kolekcijoje daug garbingų apdovanojimų ir premijų: perplaukęs Lamanšą ir tuo pačiu surinkęs daugiau kaip milijoną svarų sterlingų paramos projektui, D. Walliamsas buvo pripažintas įtakingiausiu 2006 m. visuomenės veikėju ir pelnė „Pride of Britain“ apdovanojimą. Tais pačiais metais jis tapo fondo „Cardiac Risk in the Young“ globėju.
2010-aisiais D. Walliamso „Mr. Stink“ skaitytojai pripažino Metų knyga vaikams (Peopleʼs Book Award), o 2011-aisiais Linkolnšyro grafystės moksleiviai ją išrinko geriausia knyga vaikams 9-10 m. amžiaus kategorijoje (Lincolnshire Young People's Book Award). 2012-aisiais Britanijos leidėjų asociacijos nariai jo knygą „Ratburger“ („Žiurkainis“ bus išleistas lietuviškai 2015 m.) išrinko Metų knyga vaikams (National Book Award).
2012 m. D. Walliamsas Britanijos nacionaliniuose televizijos apdovanojimuose („National Television Awards“) buvo apdovanotas už ilgametę karjerą ir nuopelnus paramos fondui „Sport Relief“ (Ypatingų pasiekimų kategorija/Landmark Achievement Award).
12. D. Walliamsas gali didžiuotis turįs asmeninę dainą, sukurtą jo garbei. 2006-aisais, kai jis įveikė Lamanšą, grupės „The Bluetones“ lyderis Markas Morissas šiam įvykiui pažymėti parašė dainą „Fade In/Fade Out“.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
