Mes puoselėjame keistus meilės ir nepakantumo santykius su tyla. Manome, kad ji mums patinka, ir ja žavimės. Pripažįstame, kad ji naudinga mūsų sveikatai – ne tik psichikos, bet ir fizinei. Visi duomenys rodo, kad reguliarūs tylos tarpsniai sukelia naudingų poveikių, be to, mažina kraujospūdį, stresą, gerina atmintį ir gebėjimą susikaupti, padeda virškinimui. Per didelis triukšmas kenkia mūsų klausai, miego ritmui ir gebėjimui suvokti informaciją.
Maža to, mes garbiname tylą kaip kūrybiškumo ir išminties versmę – „genijų mokyklą“. Iš pradžių taip kalbėta apie vienumą, bet paskui poetai romantikai atokiausiuose kampeliuose, netemdomuose „namų kalėjimo šešėlių“, ėmė tyrinėti savo tikrąjį vidinį „Aš“, ir vienuma su tyla buvo neatskiriamai susietos. Mes visiškai pritariame Kafkos teiginiui, kad „rašančiajam niekuomet nebūna pakankamai tylu“, ir Woolf tvirtinimui, kad moteriai rašytojai reikia „savo kambario“. Visi manome, kad kūrybiškumas yra gerai, o jam plėtoti reikia tylos ir vienumos.
Panašiai gerbiame ir žavimės Rytų religijomis, ypač budizmu, o šis tarpsta meditacijos tyloje. Tyla susidomėta ir krikščionių kraštuose – stiprėja rekolekcijų sąjūdis, vėl populiarus dykumos tėvų dvasingumas.
Aš noriu pasakyti, kad tyla sustiprina savęs suvokimą ir suartina mus su savo vidiniu (ir tikresniu) gyvenimu, todėl yra „autentiška“, net jeigu ne visi esame kūrybingi genijai. Mes siekiame tyrų (arba psichoanalitinės) tylos, nuoširdžiai ieškodami savo tikrosios tapatybės. Gal kiek skirtingai, bet vis dėlto manoma, kad tinkamas atsakas į stiprius jausmus, tiek pozityvius, tiek negatyvius, yra tyla. Apimti didelės pagarbos netenkame amo. Nesvarbu, ar nutylame po sujaudinusio spektaklio prieš pratrūkdami ovacijomis, ar perskaitę vedamojo antraštę apie šiurpų nusikaltimą, ‒ tyla kraštutinėmis aplinkybėmis yra priimtina, o žodžiai mus neretai išduoda.
Taigi, tyla mums patinka. Bet kodėl tuomet darome viską, kad tik jos išvengtume? Kodėl sąmoningai ir ryžtingai esame nusiteikę išguiti ją iš savo gyvenimo?
Aš noriu pasakyti, kad tyla sustiprina savęs suvokimą ir suartina mus su savo vidiniu (ir tikresniu) gyvenimu
Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje mobiliųjų telefonų dabar yra daugiau negu žmonių; mes nuolat kalbamės vieni su kitais ne todėl, kad malonu, o todėl, kad mums atrodo, jog tai būtina. Muzika nuolat skamba net didžiuosiuose prekybos centruose, nors ten taip triukšminga, kad jos nė negirdėti. Priimtina radijo tylos pauzė pastarąjį dešimtmetį buvo nuolat trumpinama. Tokių viešų vietų kaip bibliotekos ir bažnyčios tyla imama laikyti veikiau suvaržymu, o ne vertybe. Gedulo tylą keičia plojimai. Kam plota per Rhyso Joneso laidotuves? (Vienuolikmetis buvo nušautas Liverpulyje 2007 metų rugpjūtį.) Kodėl mūsų niekas nesudraudė?
Šiuolaikinis pasaulis neišvengiamai triukšmingesnis vien todėl, kad miestai triukšmauja daugiau už kaimus. Kai liovėmės vaikščioti ir pradėjome važinėti, o paskui ir skraidyti, ne tik didėjo greitis, stiprėjo ir garsai. Automatinė skalbyklė triukšmauja labiau nei skalbiant rankomis, plaukų džiovintuvas triukšmingesnis už rankšluostį, o dulkių siurblys – už šluostę. Niekas netampa tylesnis. Galima buvo tikėtis, kad tylą imsime vertinti, branginti ir saugoti, kaip nykstančias gyvūnų ir augalų rūšis, tačiau taip vis nenutinka.
Taip nenutinka ir kultūroje. Žmonės kuo toliau, tuo labiau skatinami „išsikalbėti“. Tai dorybė: užguitieji turi „prabilti“, vyrai turi išmokti „išsakyti jausmus“, moterys įvardyti nepasitenkinimą. Mes žinome, kas ramybė mažina stresą, tačiau streso nualinti žmonės niekur negauna ramybės. Net psichiatrinėse ligoninėse nėra kaip padėti tiems, kuriems reikia tylios erdvės, priešingai – liberalioji ir pažangioji psichiatrija rekomenduoja „pokalbių terapiją“. Daugeliui, netgi didžiajai daliai nerimo, depresijos ir asmenybės sutrikimų varginamų žmonių ji iš tiesų naudinga. Keista, kad nesuteikiama ramybė netgi tiems, kurie to nori, o vienuma vertinama tik kaip žiauri bausmė, prilygintina kankinimams.
1988 m. Psichiatras Anthony’s Storras sakė: „Našta, kuria apsunkiname asmeninius santykius, trapesniam žmogui per didelė... Meilė ir draugystė, žinoma, svarbios ir dėl jų verta gyventi. Tačiau jos – ne vienintelis laimės šaltinis.“ Vis dėlto ir po trisdešimties metų mes to nenorime pripažinti, toliau siekiame glaudesnių, kad ir silpnų, ryšių, užuot ieškoję maitinančios tylos.
Mes manome, kad tyla – pagrindinė kūrybiškumo ir asmens stiprybės versmė
Mes manome, kad tyla – pagrindinė kūrybiškumo ir asmens stiprybės versmė, o kūrybiškumas ir stipri asmenybė – gerai, bet savo vaikų neskatiname džiaugtis tyla. Iš tikrųjų net labai stengiamės juos nuo to atkalbėti ir asmeninę jų erdvę užpildome triukšmu: dauguma paauglių savo kambaryje turi televizorių ir muzikinį centrą. Blogiausia, kad jaunas žmogus vienas gyvena triukšme ir jam nereikia ieškoti sau draugijos realiame gyvenime. O mes stebime ir reguliuojame jo gyvenimą, apkrauname socialine veikla. Daugelis suaugusiųjų kaip gražiausią vaikystės prisiminimą įvardija „nieko neveikimą“ kur nors pievų tyloje – ir vis tiek stropiai saugo savo atžalas nuo šios patirties.
Apskritai šiuolaikiniai jauni žmonės materialiai aprūpinti geriau, o jų gyvenimo trukmė numatoma ilgesnė negu anksčiau, tačiau jie nėra laimingesni. Nebestebina mintis, kad vis labiau plintantys jaunų žmonių elgesio sutrikimai ir depresija vienaip ar kitaip susiję su nuolatiniu dirginimu ir nenumaldomu triukšmu, kurį mes, suaugusieji, jiems primetame.
Ir štai mes imame laikyti tylą pragaištinga. Trumpus tylos tarpsnius suardo nervingi pašnekesiai, „vienišiai“ laikomi pavojingais ir nepakenčiamais, o jeigu dar labiau atsiskiria nuo visuomenės – savanaudžiais ar neurotikais, kitaip tariant, blogais ir pamišėliais. Tai rodo kultūrinę tylos baimę. Tyla mus baugina. Ji mums – tik nesatis, o ne galinga nepriklausoma jėga. Nežinia, kodėl ėmėme jos bijoti. Gal todėl, kad bijome mirties. Visokia tyla mums primena kapo tylą, tad gal triukšmas tėra simbolinis aktas mirčiai paneigti.
Vis dėlto dauguma galingų jėgų yra tylios. Begalinė kosmoso erdvė yra tyli, nes garso bangos, kitaip negu šviesos ar radijo, negali sklisti beorėje erdvėje. Žemės trauka, elektra, saulės šiluma, potvyniai ir atoslūgiai – tylūs. Gamtoje viskas auga, ląstelės dalijasi tyliai. Tyli yra pati gyvybė. Taigi tyla kuria ir palaiko ne mirtį, o gyvybės sąlygas. Mes jos netenkame savo nenaudai. Ji gležna ir maloni, ją patirti žmogui reikia įgūdžių ir drausmės, ją reikia puoselėti ir ji atsilygins malone, augimu ir gerove.
Parengė Jolita Tubelytė
