– Kas naujausio iš estų literatūros išversta į lietuvių kalbą?
– Labai įdomi knyga vaikams – Piret Raud „Princesė Lulu ir ponas Skeletonas“. Tai istorija apie mažą mergaitę, kuri nori tapti princese, ir joje daug gero humoro. Tiesą sakant, mano žinios apie vaikų literatūrą menkos, mat mes jau nebeskatiname šio tipo literatūros vertimų. Ketvirtus metus šį darbą labai gerai atlieka Vaikų literatūros centras, o mes šiek tiek bendradarbiaujame, bet vaikų literatūroje sukasi visiškai kiti žmonės.
Beveik nebeskaitau vaikų literatūros ir dėl to, kad mano pačios vaikas jau nebėra toks mažas, bet šią P.Raud knygą perskaičiau ir man labai patiko. Ji ne tik labai gerai rašo, bet ir puikiai iliustruoja knygas. Tai dažniausiai į užsienio kalbas verčiama estų rašytoja.
– Ji yra Reino Raudo sesuo?
– Taip, ji Reino Raudo sesuo. R.Raudas – bene vienas žinomiausių Lietuvoje šiuolaikinių Estijos rašytojų, mat jis turi asmeninių ryšių su Lietuva, gerai kalba lietuviškai. Į lietuvių kalbą išverstos dvi jo knygos – „Hektoras ir Bernardas“ ir „Brolis“.
– Apie ką šios knygos?
– Visos jo knygos labai skirtingos. „Hektoras ir Bernardas“ labiau filosofinė, o „Brolis“, kaip vadina pats autorius, yra „spagečių vesternas“ . Iš tiesų „Brolis“ nieko bendro su spagečiais neturi, tai knyga apie tam tikras žmogiškas savybes. „Brolis“ šiemet pasirodys anglų kalba. Tai bus pirmasis R.Raudo romano angliškas vertimas.
Jo knygoje „Rekonstrukcija“, kuri, man rodos, nebuvo išversta, pasakojama labai įdomi, bet sunki istorija apie grupinę savižudybę. Tėvas, nusižudžius dukrai, pradeda aiškintis, kodėl ji taip padarė. Sekdamas jos pėdsakais, nukeliauja į Paryžių susitikti su jos draugais ir pažįstamais. Galiausiai sužino, kad grupinį savižudybės aktą iš dalies inicijavo jo dukra. Manau, šiais laikais tai aktuali istorija.
Į lietuvių kalbą pastaruoju metu išverčiama mažokai knygų. Labai norėčiau, kad Lietuvos leidyklos labiau domėtųsi šiuolaikine Estijos literatūra. Daug išversta į anglų, prancūzų kalbas, tad galima skaityti šiomis kalbomis ir sužinoti, apie ką kalbama mūsų knygose. Kitaip sakant, mes tikimės, kad jūsų leidėjai prieis prie mūsų mažos šalies literatūros per dideles šalis. Pavyzdžiui, manau juos turėtų sudominti Andruso Kivirahko knyga „Žmogus, kuris kalbėjo gyvačių kalba“, jau išversta į aštuonias užsienio kalbas.
– Apie ką ji?
– Ši knyga apie tautą, senovėje gyvenusią miškuose. Tuos žmones siejo artimas ryšys su gamta, gyvatėmis, lokiais ir kitais miške gyvenančiais gyvūnais. Jie buvo labai išmintingi, nes mokėjo gyvačių kalbą. Gyvatės senovėje buvo laikomos labai protingais gyvūnais, o žmonės, gebėję su jomis kalbėtis, galėjo iš jų mokytis. Ateina laikas, kai žmonės iš miško ima keltis į kaimus. Apsigyvenę kaimuose, praranda visus gebėjimus. Įvyksta lūžis.
Manau, tai ne tik apie Estiją ir estus, tai universali istorija, kai senasis pasaulis miršta, ima plisti nauja kultūra. Manau, A. Kivirahko stilius prisideda prie knygos populiarumo: daug humoro, ryškūs charakteriai ir tokie aspektai, kaip moterų ir lokių meilės istorijos. Tokie dalykai, manau, daro knygą įdomią.
– Ar istorija paremta estų mitologija?
– Taip, žinoma.
– Kokių dar knygų, neišverstų į lietuvių kalbą, galite rekomenduoti?
– Mes turime labai daug skirtingų knygų ir skirtingų autorių. Kas galėtų būti įdomu Lietuvos skaitytojams? Lietuviai gana dažnai lankosi Taline, tad galbūt jiems būtų įdomi Indreko Harglos knygos apie vaistininką Melchiorą, kurioje atskleidžiamas labai įdomus viduramžių Talino paveikslas. Tai istorinė nuotykių knyga su išmania kriminaline istorija. Ji labai gerai parašyta, joje gausu faktų, autorius daug tyrinėjo ją rašydamas. Estijoje ji labai populiari, išversta į suomių, latvių, prancūzų kalbas, netrukus pasirodys jau antras jos leidimas anglų kalba.
– Kokios apskritai yra Estijos literatūros tendencijos? Kokie žanrai populiariausi?
– Pastaraisiais metais išleidžiama daug memuarų. Taip pat – daug fantastikos, kuriai atstovauja jau minėta knyga „Žmogus, kuris kalba gyvačių kalba“. Fantastinis yra ir pernai pasirodęs Armino Koomagio romanas „Lui Vutoon“. Šioje knygoje pasakojama apie žmogų, kuris lieka vienas didžiuliame prekybos centre ir sužino, kad yra paskutinis žmogus pasaulyje.
Viena populiariausių temų yra istorija, pastaraisiais metais – ypač tarpukaris, t. y. trečiasis ir ketvirtasis dešimtmetis. Rašytojai vis dažniau atsigręžia į tą laikotarpį ir ieško kampų, iš kurių estų literatūroje dar nebuvo žvelgta. Taip pat sukuriama gana daug apsakymų bei poezijos.
