– Kokia buvo pirmoji jūsų pažintis su H.Murakami kūryba? Kaip pasikeitė požiūris į jo pasakojimo būdą, stilistines priemones nuo tada, kai pradėjote skaityti H.Murakami knygas ir kai pradėjote versti jo kūrinius? Ar atradote naujų gelmių, naujų erdvių, kurių galbūt nepastebėjote anksčiau ir kurių galbūt nepastebi nemažai skaitytojų?
– Pirmoji pažintis su jo kūriniais buvo įstojus į Vilniaus universitetą, Orientalistikos centrą. Tuomet ir perskaičiau „Norvegijos girią“. Ši knyga mane kažkuo užkabino, ir taip prasidėjo pažintis su juo.
Tiesa, prieš tai dar buvo išleista „Avies medžioklė“, tačiau pradėjau ją skaityti ir ji man nepatiko. Kaip sakė vienas bičiulis, gaudžiau gaudžiau avį, bet jos taip ir nepagavau. Vėliau jau studijuodama Japonijoje lankiau pusę metų trukusį kursą – visos 15 paskaitų buvo skirtos „Norvegijos girios“ analizei. Šios paskaitos daugiausia buvo dėstomos iš feministinės pusės, analizuota, kaip H.Murakami nesupranta moterų. Tuo metu man H.Murakami kaip ir buvo gana, vėliau susidurdavau su šio autoriaus kūryba įvairiuose seminaruose, tačiau jei galėdavau rinktis, rinkdavausi sau artimesnius japonų rašytojus. Na, o vertimai atėjo jau vėliau, pirmiausia išverčiau „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“. Vėliau buvo „Visi Dievo vaikai šoka“, „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“, „Dramblys pradingsta“.
O kas liečia pakitusį jo kūrybos vertinimą, verčiant man visuomet labiausiai rūpi galėjimas žaisti kalba, tai, kaip galiu perteikti japonišką tekstą lietuviškai, perduoti aprašomas emocijas. Tai jau daugiau kalbinis interesas. Aišku, tai, kad H.Murakami kalba nėra labai sudėtinga, verčiant labai padeda.
Kuo kliūna literatūros tyrinėtojams?
– Paskutinio H.Murakami romano „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“ Japonijoje iškart buvo parduota 350 tūkst. kopijų, tačiau visą laiką greta šios jo kūrybos gerbėjų armijos aiškiai girdėti ir literatūros kritikų priekaištai – jie sako, kad H.Murakami yra nepatriotiškas rašytojas, kad jo kūryba neprilygsta didiesiems šios šalies autoriams. Taigi, atrodo, kad H.Murakami Japonijoje vertinamas labai dviprasmiškai.
– Literatūrologai visgi labiau linkę vertinti, pripažinti laiko patikrintus rašytojus. Japonijoje, kaip turbūt ir daugelyje pasaulio šalių, literatūros specialistai gana neigiamai atsiliepia apie šiuolaikinius, populiarius rašytojus. Kartais susidaro įspūdis, kad kiekvienas save gerbiantis literatūros kritikas privalo mėgti klasiką ir gana neigiamai atsiliepti apie šiuolaikinę literatūrą. Galbūt tai kyla iš stereotipo, kad tai, kas vartotojiška, kas populiaru ir perkama, prieinama visiems, nėra labai gerai.
Dar viena priežastis, dėl kurios kritikai galbūt atsiliepia apie jį neigiamai – tai, kad jis yra lyg ir nepakankamai „japoniškas“. Jis savo knygose nepateikia daug japoniškų tradicinių detalių, kas dideliems japoniškų tradicijų puoselėtojams irgi neretai užkliūna.
– Ir visgi, nors H.Murakami ne visuomet labai mėgstamas japonų literatūrologų, Japonijoje jis yra didžiulė literatūros žvaigždė. Ar būnant ten išties ir susidaro toks įspūdis? Ir kas yra pagrindiniai jo skaitytojai – jaunesnė karta ar vyresni žmonės?
– Aš manau, kad H.Murakami yra populiaresnis tarp savo kartos skaitytojų. Jis knygose neretai rašo apie 6-ąjį, 7-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius, taigi ir jo knygas neretai mėgsta būtent tie žmonės, kurie pamena tą laikotarpį ir jaučia nostalgiją jaunystei. Tuo tarpu tarp jaunų žmonių Japonijoje jis nėra pats mylimiausias rašytojas – jaunimas turi gausybę kitų mėgstamų rašytojų, kurie dažnai žinomi tik Japonijoje, neišgarsėję už savo gimtinės ribų.
Fiksuoja vienatvę
– H.Murakami herojai dažnai yra vieniši 30-ečiai, ieškantys savęs, pakankamai izoliavęsi nuo visuomenės. Ar galima sakyti, kad tokie personažai iš dalies atspindi ir pačios Japonijos visuomenės būklę, ar tai tiesiog susikurtas mėgstamas H.Murakami tipažas, kuris daugiau pasako apie patį H.Murakami, o ne apie Japonijos visuomenės tendencijas?
– Aišku, tai kažką pasako ir apie patį autorių, tačiau aš manau, kad tai yra universalesnis personažas, kurio nebūtinai reikėtų tapatinti su H.Murakami.
H.Murakami labai gerai fiksuoja šį žmogaus vienišumą, bandymą surasti save, aplinkos nesupratimą
Jo aprašomo tipiško personažo būsenos aktualios ne tik Japonijai, bet ir visam vakarietiškam, išsivysčiusiam pasauliui – mes vis labiau vienišėjame, ir H.Murakami labai gerai fiksuoja šį žmogaus vienišumą, bandymą surasti save, aplinkos nesupratimą.
– Nemažai kas Vakaruose sako, kad H.Murakami kūryba tokia populiari visame pasaulyje, ne tik Japonijoje, nes jo kūriniai yra labai vakarietiški, juose galima rasti daug simbolių iš mūsų kultūros. Tačiau ar daug jo kūryboje japoniškų simbolių, mąstymo, kurio mes, vakariečiai, galbūt iki galo ir neperprantame, skaitydami jo knygas?
– Viskas priklauso nuo to, kaip mes apibrėšime „japoniška“ ir „vakarietiška“. Jeigu mes japoniškas tradicijas įsivaizduosime stereotipiškai, tuomet H.Murakami tikrai nėra japoniškas. Jis neaprašinėja peizažų, iš praeities ateinančių tradicijų, jis yra labai miestietiškas ir šiuolaikiškas. Tačiau Japonija po Antrojo pasaulinio karo labai sparčiai suvakarėjo. Jau nuo XIX amžiaus pabaigos Japonijos kultūra ėmė suktis Vakarų link, tačiau būtent po Antrojo pasaulinio karo šis procesas itin paspartėjo, ir dabar japonai yra būtent tokie, kokius juos savo knygose aprašo H.Murakami. Tai – modernus šiuolaikiškas japonas, kuris savo gyvenimo būdu nelabai skiriasi nuo vakariečių.
Kasdienybės poezija
– Apie H.Murakami kūrybą neretai sakoma, kad tai yra kasdienybės poezija, jis labai mėgsta susikoncentruoti į detales. Galbūt bandymas įžvelgti kasdieniuose ritualuose, smulkmenose prasmę šiek tiek siejasi ir su dzenbudistine filosofija, kuri labai artima japonams?
– Tikrai taip, jis mėgsta rašyti apie kasdienybę – tarkime, kaip herojus atsikelia ryte, nušlepsena į virtuvę, užsikaičia kavos, įsipila jos, kaip verda makaronus. Tokie aprašymai labai svarbūs kasdienybės kultūrai pabrėžti. Mes dažnai kasdienybę sumenkiname, sakydami, kad tai rutina, o norėtume ieškoti kažkokių nuotykių. O H.Murakami rodo, kad rutina yra neišvengiamas dalykas.
H.Murakami rodo, kad rutina yra neišvengiamas dalykas
O dėl dzenbudizmo... Išties japoniška kultūra labai persmelkta dzenbudizmo, tad galbūt kažkokių paralelių ir esama.
– Visgi H.Murakami, detaliai aprašydamas kasdienybę, visuomet įterpia ir magijos, siurrealizmo. Taigi, jo personažas nori pabėgti nuo kasdienybės, jis nori stebuklo, kuris knygose dažnai ir įvyksta.
– Man labai patinka mintis, kad siurrealizmas bando į paprastumą įmesti kažko, kas šokiruotų. Tad H.Murakami kūryboje tokie elementai gal parodo norą ištrūkti iš kasdienybės, tačiau galbūt tai ir siekimas kraštutinėmis priemonėmis atkreipti skaitytojo dėmesį į tam tikras detales, bandymas šokiruoti, kad permąstytum knygos idėją, aprašomą kasdienybę.
Vyrų ir moterų santykiai – paviršutiniški
– Vyrų ir moterų santykiai H.Murakami kūryboje. Bent jau man susidaro įspūdis, kad jie šio autoriaus knygose nėra iki galo išvystomi. Kartais atrodo, kad jis net neįsigilina į santykius. Ir dažniausiai tokie vyrų ir moterų santykiai jo knygose ir būna – žmonės susitinka, įsimyli, pasimyli, kažkiek pabūna kartu ir neišvengiamai išsiskiria.
– Per tą Japonijoje trukusį H.Murakami kūrybos kursą mes galiausiai priėjome tokios pačios išvados – kad moterų ir vyrų santykiai H.Murakami kūryboje yra paviršutiniški. Herojus yra vienišas, tačiau jis nesusikuria jokių progų pabėgti nuo vienišumo, suartėti su kitais žmonėmis. Jis visą laiką bėga. Kartais man susidaro įspūdis, kad moterys jo aprašomiems vyrams tėra priemonė parodyti, kad jie yra vieniši ir jų niekas nesupranta. Jie nesigilina į moterų pasaulį, nebando rutulioti santykių. Jie pasirenka būti vieniši.
Kartais man susidaro įspūdis, kad moterys jo aprašomiems vyrams tėra priemonė parodyti, kad jie yra vieniši ir jų niekas nesupranta
– Pats H.Murakami sako, kad jo knygos išpopuliarėjo po 1990 metų, kai žlugo didelės sistemos ir kai įsivyravo neužtikrintumo jausmas, išplito autonomiškas gyvenimas, nepriklausomo žmogaus modelis. Būtent tokie ir yra jo herojai. Bet ar yra jo knygose vilties kurti bendruomeniškumą? Ar visgi jo pasaulis yra sudėliotas iš atskirų ląstelių, kurios tarpusavyje nelabai susieina?
– Perskaičius paskutinę jo knygą man susidarė įspūdis, kad H.Murakami lyg ir bando kurti tokius ryšius. Knygos herojus nori susitaikyti su buvusiais draugais, mėgina ieškoti atsakymų į tai, kodėl jo gyvenime būtent tokie nutrūkę ryšiai. Bet vėlgi – ar tai nebus tas pats herojaus egoistinis bandymas išgelbėti save per kitus?
Ar nusipelno Nobelio premijos?
– Jeigu reikėtų rekomenduoti tris H.Murakami knygas, kurias vertėtų perskaityti žmogui, dar tik bandančiam susipažinti su šio autoriaus kūryba, kurias rekomenduotumėte?
– Bent man mėgstamiausia H.Murakami knyga yra „Dramblys pradingsta“, nes čia rašytojas atsiskleidžia visoks – ir romantiškas, ir siurrealistiškas. Antroje vietoje būtų „Norvegijos giria“. O trečią vietą atiduočiau vaikiškai knygelei „Žmogaus avies Kalėdos“. Tai knyga vaikams, tačiau kartu ji yra ne visai vaikiška.
– Jau daug metų prieš skiriant Nobelio literatūros premiją H.Murakami minimas kaip realiausias kandidatas šiam įvertinimui. Ar jums, verčiančiai šio autoriaus knygas, susipažinusiai su jo kūryba seminarų metu, atrodo, kad H.Murakami visgi nusipelno šio įvertinimo?
– Man pačiai visada keistas tas vajus, kai kiekvienais metais priartėjus Nobelio premijos paskelbimui nuolatos prisimenamas H.Murakami. Man tai atrodo netgi juokinga ir sukeliama dirbtinai – gal tam, kad palaikytų šio autoriaus populiarumą? Gal jis kada nors ir bus įvertintas šia premija, tačiau jeigu lyginčiau jo kūrybą kad ir su Czesławo Miłoszo, Tomaso Tranströmerio, su jų minties gelme, universalumu, gilumu, mano akimis žvelgiant, tokios gelmės H.Murakami kūriniuose dar trūksta. Jis savo knygomis pagauna, užgriebia, tačiau kai nori kastis giliau, nerandi kur kastis.
